Brendu per pievą nešienautą,
Skinu gėles, kurias pasėjo vėjas.
Tik akys liūdnos – supu skriaudą,
Nes nebuvai šią vasarą atėjęs.

Medum kvepės nuskintos gėlės,
O vėjas pievoj brydę ras tik vieną...
Smaigstys krūtinę adatėlės,
Kol užliūliuos žiogų lopšinė dieną.