Mano Dievas galingas, bet juokingas - labiau...
Jam sakau:
- Va, ir sulaukėm: ATĖJO LAIKAI,
Kai ne tu, o Dzievuliau, manęs bijai;
Aš, Dzievuliau, bijausi tavęs.

Išskėtė žodį kaip skėtį,
Kad nelytų ant mano galvos:
- Mes abu DARBININKAI mažos Lietuvos.
Jei galėčiau –
Aukočiau dėl jos tave, Pranai,
Nes žinau: tau dėl to neskaudėtų.
O dabar?
Man  atrodo, kad mūsų lemtyj
Net ir man nepažįstamas Dievas gyvena.