Keistai suskambo tavo žodžiai, visagalio laiko nugludinti.
Suspindo kitu atspalviu – kaip galėjau nematyti?
Saulė akis buvo apšvietusi ar mėnulio pilnėjimas apspanginęs?
Klausausi jų – tavo žodžių – iš visų pusių, vėl ir vėl įsiklausydama.
Ir kaip galėjo nutikti, kad negirdėjau srūvančios tėkmės?
Ji nusinešė tavo balsą rytojun, man palikdama vakardieną...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2011-07-07 00:48:58
"neleisk vakarykščiai dienai smaugti tavo gyvenimo"...
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2011-07-07 00:48:56
"neleisk vakarykščiai dienai smaugti tavo gyvenimo"...
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2011-07-07 00:48:52
"neleisk vakarykščiai dienai smaugti tavo gyvenimo"...
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2011-07-06 08:01:50
Įvertinimas... Skirtingais tarpsniais vis kitaip išgirsti tuos pačius žodžius...
Jausmingai gražus atsidūsėjimas pabaigai.
Anonimas
Sukurta: 2011-07-05 17:59:35
pamatymas...
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2011-07-05 11:29:39
Gal: srūvančios versmės?
Anonimas
Sukurta: 2011-07-05 11:05:50
parymojimai dėl vakar...
Anonimas
Sukurta: 2011-07-05 11:02:59
gražu )