Keistai suskambo tavo žodžiai, visagalio laiko nugludinti.
Suspindo kitu atspalviu – kaip galėjau nematyti?
Saulė akis buvo apšvietusi ar mėnulio pilnėjimas apspanginęs?
Klausausi jų – tavo žodžių – iš visų pusių, vėl ir vėl įsiklausydama.
Ir kaip galėjo nutikti, kad negirdėjau srūvančios tėkmės?
Ji nusinešė tavo balsą rytojun, man palikdama vakardieną...