Sustojau prie lauko. O rodos, kad ne.
Ne prie lauko, prie paveikslo sustojau.
Žiūriu, ir truputį baugu širdyje,
Gal netikra, gal viską sapnuoju?
Vienas kraštas prie kelio, antrasis prie miško,
Tarp jų – žydrumėlis dangaus.
Gal jis nusileido, ant žemės ištiško
Pradžiuginti liūdno žmogaus!
Įeitum, įbristum, stovėtum stovėtum,
Kad visas ištirptum jame,
Kol širdis nurimtų ir akys suprastų –
Rugiagėlių stovi lauke.
Tiktai po kelionės dulkės ant kojų,
O mėlis – didingas, skaidrus.
Kaip maldą nustebęs kartoji kartoji –
Pasauli, koks tu nuostabus!
Jei leistų, kaip dovaną rinktis šioj žemėj –
Dar kartą pabūt vakarykščiam laike,
Prašyčiau –
pavirtus į paukštę, svajonė lai neša
Į rugiagėlių lauką mane.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2011-07-05 21:55:52
labai šviesus
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2011-07-05 01:56:20
Jei leistų, kaip dovaną rinktis šioj žemėj –
Dar kartą pabūt vakarykščiam laike,
Prašyčiau –
pavirtus į paukštę, svajonė lai neša
Į rugiagėlių lauką mane.
"Maironiui"
(ketvirta strofa)
Ir nenoriu sau geresnio nieko,
Tik prie žemės prisiglaust brangios,
Būti tėviškės arimų slieku,
Mėlyna rugiagėle rugiuos.
1942.1.15
S.Nėris
__________
matai, tik žmogumi būdamas turi gebėjimą tai vertinti - grožėtis. tuo lauku. kas jį padarė, ar tik ne šviesa? pasaulis kinta, kinta apšvietimas - o šviesa ta pati, kaip ir prieš milijoną metų... Po milijono metų, gal jau žemėje nebebus gyvybės, o gal bus, bet žodžių nebus - nebus žmonių, lakštutės tik yra tuo grožiu, kaip ir tos rugiagėlės, bet suvokia jį, tik žmogus. Ar jis nesusinaikins?.. sunaikindamas tą gyvąją gamtą. Tegul ji tesis, tik be jo, kaip be dinozauro. Gal dabar Nėris slieku žemę purena, tik ji nežino to. O gal jūs, jau trečią kartą tai matote žmogumi, bet nepamenate praeitų dviejų, ir prašote dar vieno savo svajose. taip svajojate. O gal po mirties, jūs atsirasite tokiame rojuje - tai bus tas pats laukas, amžinai taip ir liks. Sapnas tikras kol sapnuoji jį, o nubudęs nusišluostai prakaito lašus, ir pasakai, kad tai nerealu, nors prakaito lašai - realūs... Gyvenimas taip pat - realus kaip sapnas, t.y. kol jis vyksta, kuriame verki ir jokiesi, sapnuoji sapnus ir nubudęs sakai, kad tai sapnas o tai realybė, nusišluostydamas prakaito lašą nuo kaktos. Realus, kol siela kūne...
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2011-07-05 00:05:45
Savo puslapėlyje įkėliau ir eilėraštukui skirtą nuotrauką.