Sustojau prie lauko. O rodos, kad ne.
Ne prie lauko, prie paveikslo sustojau.
Žiūriu, ir truputį baugu širdyje,
Gal netikra, gal viską sapnuoju?

Vienas kraštas prie kelio, antrasis prie miško,
Tarp jų – žydrumėlis dangaus.
Gal jis nusileido, ant žemės ištiško
Pradžiuginti liūdno žmogaus!

Įeitum, įbristum, stovėtum stovėtum,
Kad visas ištirptum jame,
Kol širdis nurimtų ir akys suprastų –
Rugiagėlių stovi lauke.

Tiktai po kelionės dulkės ant kojų,
O mėlis – didingas, skaidrus.
Kaip maldą nustebęs kartoji kartoji –
Pasauli, koks tu nuostabus!

Jei leistų, kaip dovaną rinktis šioj žemėj –
Dar kartą pabūt vakarykščiam laike,
Prašyčiau –
            pavirtus į paukštę, svajonė lai neša
Į rugiagėlių lauką mane.