Seniai jau veidrodžiai šviesos nebeatspindi,
Tik skyla veidas į daugybę šukių,
Akis išdegina geltonas saulės indas,
Lig dugno neišsemtas, dar neatsisukim.
Dar daug ugnies ir troškulio, ir vėjo,
Dvi žaizdos basos sunkiasi be kraujo,
Sutvarstytas dangus jau vakarėja,
Ir lenkias tamsios žymės per pusiaują.
Be linijų, tik aštrios linkio briaunos
Suauga ir pasislenka, pro šalį
Nueina nebylys, jo lūpos jaunos
Prišaukti mūsų iš tylos negali.
Todėl neatsisukim ir nejauskim,
Kaip nugara tiršti lašai nubėga,
Sulimpa raidės, pasirinkim bausmę
Iš nebylio kalbėjimo, prieš miegą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-07-06 23:20:24
subtilus nepriekaištingumas.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-07-04 22:54:55
Be žodžių...Priglausiu
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-07-04 22:48:28
Be komentarų - man juozapava visada imponuoja. Nesuklysiu pasakęs, kad juozapavos kūryba viena geriausių ir profesionaliausių šiame saite. Ir vėl aš stebiuosi - ar aš ko nesuprantu, ar kaip, bet čia turėjo būti bent tris kartus daugiau atsiliepimų.
Vartotojas (-a): Panama
Sukurta: 2011-07-04 18:47:43
Akvareliški vaizdai ir mintys.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2011-07-04 15:16:06
Sklandu, gilu. Su erdve mąstymui. Tai daro poeziją vertinga.
Anonimas
Sukurta: 2011-07-04 15:01:39
puikus nebylio kalbėjimas...