Seniai jau veidrodžiai šviesos nebeatspindi,
Tik skyla veidas į daugybę šukių,
Akis išdegina geltonas saulės indas,
Lig dugno neišsemtas, dar neatsisukim.

Dar daug ugnies ir troškulio, ir vėjo,
Dvi žaizdos basos sunkiasi be kraujo,
Sutvarstytas dangus jau vakarėja,
Ir lenkias tamsios žymės per pusiaują.

Be linijų, tik aštrios linkio briaunos
Suauga ir pasislenka, pro šalį
Nueina nebylys, jo lūpos jaunos
Prišaukti mūsų iš tylos negali.

Todėl neatsisukim ir nejauskim,
Kaip nugara tiršti lašai nubėga,
Sulimpa raidės, pasirinkim bausmę
Iš nebylio kalbėjimo, prieš miegą.