Mano išrinktas laikas pritilęs,
Lyg pavargęs, nusimetė skraistę.
Ir atidengė nuoskaudą gilią,
Taip ilgai jinai vėjyje plaikstės.
Slenka žingsniais iš lėto, iš lėto
Ta naktis begalinė, pajuodus...
Nerandu, nerandu vėl tos vietos,
Sėmiau laimę kur aš iš aruodo.
O už lango žibintų pašvaistė,
Beria šviesą – atodūsį tylų,
Aš žvelgiu ir man darosi keista –
Vėjas vėl mano žodžiais prabyla.
spika
2011-07-02 13:47:39
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-07-03 12:26:22
Geras eilėraštis.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2011-07-03 08:15:18
Švelniai lyriškai nuslysta laiko skraistė, lyg kažkas neišsakyta, neišsakoma... Paskutiniu posmeliu, paskutine eilute ypač gražiai tas trapumas.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-07-03 00:04:15
Skausmingai gražu, kažkaip artima šių dienų nuotaikai.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2011-07-02 23:55:10
Skausmingai išgyventos valandos sugulė posmuose, tarytum užleisdamos vietą šviesesniam tarpsniui. Laikas nenuspėjamas - po tamsos jis gali sušvytėti.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-07-02 22:45:13
,,Vėjas vėl mano žodžiais prabyla" ....o laikas ...neatsikartoja...jausmingai apie laiką
Vartotojas (-a): cedele9871
Sukurta: 2011-07-02 16:41:29
Santūriai ir giliai.