.                            Arba: APIE ATMINTIES NAUDĄ
      
            Labai retai beprisimenam savo nepavykusius sukilimus. Tarpukariu dar rašydavo:  GLORIA VICTIS! Dabar tokių žodžių  nei girdėjom, nei girdisi. Girdėjau, kad statys Mackevičiui paminklą. Gerai. Bet svarbiau būtų paminklą statyti mokyklose – bent galvose, jei jau ne širdyse.
            Kad jau ir Sąjūdžio – tik šventinis atminimas. Kai kam jau ir nebepatogu taip plevėsavus... Antai gretimoj gatvėj pilietis prieš 20 metų priešais savo namą buvo įmūrijęs tris galingus stiebus vėliavoms. Jie seniai išrauti, tie stiebai. Vasario 16 dar iškelia vėliavą, jau ne ant stiebo, šiaip ant koto, prie namo. Kovo 11 jau nei nekelia. Tingi, mados nėra. Madoj – algoritmas: ne šito laukėm. Ar tik nebuvom durni? Na, daugelis tų, kurių tūkstantinės pensijos ir pan., tai jau ne durni, laiku jie susigriebę. Bet kur, kodėl, tų  „gudriųjų“ nepridengta išgaruoja atmintis?
           Sąjūdį derėjo vadinti Antruoju Sąjūdžiu. Nes pirmasis buvo - nelaimėjusi Vietinės Rinktinės epopėja.
           Kiek kartų tada buvo daugiau, negu per šitą Sąjūdį, pastangų, vargo, kančių – nepasiseks pasverti. Tik atmintis parodytų: tų kartų daug.
           Kur kas lengviau suskaičiuoti lavonus, mat yra skaičiavimo vienetai. Skaičiavo, apytiksliai.
Taigi aukų – lavonų per aną Sąjūdį buvo gal 15, o gal 30 kartų daugiau, negu per šitą.
           1944 metais žuvusius suskaičiuoti lengviau. Tik neaišku, kiek negrįžo išvežtų į Vokietiją. Vėliau susilieja jų ir kitų žuvusiųjų partizanų skaičiai, taip pat ne labai rūpestingai nustatyti.
           Anąkart nelaimėjom. Kraštutinai nepalankios klostėsi aplinkybės. Apie savo nuostolius arba pelnus galvojo vakariečiai, ne apie tautų teises. Taip jiems galvojant, visiškai logiškai vystėsi įvykiai, kitokios jų sekos tiesiog nėr kaip įsivaizduoti. Plechavičius, generolas, negalėjo tikėtis stebuklo. Tikėjo, matyt, kad tauta gali išlaikyti kumštį – dėl viso ko. Jei kas, nebūsime beginkliai.
            Įvairiausių klaidų pridarė savanorių vadovybė, gaišimo buvo, neveiklumo. Istorijos čia iš kitur neišrašysiu, tik viena pastaba apie būdingą riktą.
            Savanoriai pralaimėjo pasiųsti prieš Armiją Krajovą. Apžiūrėkit, progą radę, Krajovos fotografijas. Jau iš tų paveikslėlių matosi rimta organizacija. Daug ten vyrų 25 – 30 metų, pačiam stiprume. Dar prieš karus išmokyti, karą kariavę, ne vienas gal savo generolo Kučebos pulkuose vermachtą kūlęs. Ir dar su jais – slaviškas pasinešimas peštis. O mes rambesni, tai ir šiandien galim pastebėti. Nepakenkė Krajovai, kad daug joje buvo ir lietuviško kraujo, ir pavardžių lietuviškų taikėsi: amžių patirtis rodo – perkrikštai dar uolesni. Prie tokių patyrusių vyrų ir jaunesnieji šauniai žiūrisi.
            Ir kas prieš tokius? Aštuoniolikmečiai kaimo vaikinukai, gimnazistai, neapmokyti, menkai ginkluoti, retas kuris vyresnis. Vokiečiai nerviškai drebėdami šautuvus davė, prancūziškus – amunicijos nei užgrobt nėra iš kur. Ir buvo ko vokiečiams drebėti. Plechavičius bandė, prisidengdamas Rinktine, mobilizuoti visą Lietuvą, tik nespėjo. Kam tai patogu, vis dar pašneka:  ginkluotasi su vokiečių pagalba, o juk koalicija – JAV, Anglija, Prancūzija,  SSSR? Neaišku, dar supyks?
            Būtent, neaišku – vienam kad atmintį išbarstė, kitam – kad jam apskritai atmintis kenksminga. Visko būdavo kadaise. O savo gimnazistus generolas saugojo ir daugumą išsaugojo.
            Bet apie neparuoštus. Štai tokių neparuoštų lietuvaičių prieš Krajovą, ir dar su vokiečiais flirtuojančią, jau kaip nors, iš paskutiniųjų reikėjo nesiųsti. Apmaut reikėjo vokiečius, su Krajova susitarti, dar ką išgalvoti – tam vadų galvos. Žinia, ir silpna jėga gali nugalėti.Tik tam fortūnos meilės reikia, ne vien galvos. Entuziazmo būta, tai kad kiek galėjo, nepastovioji, ir pamilti.

           Šitokia dviejų Sąjūdžių materija. Kai palygini, tai ir matai, kas daugiau sveria. O emocijos išlieka tada, kai užfiksuotos: tėvų pasakojimuose, šeimos atmosferoj, Biliūno pasakoj, Cezario užrašuose, Senkevičiaus romanuose, Tukidido arba Šapokos istorijoj, besiskundžiančiųjų, besiteisinančiųjų rašymuose...
           Ir čia tai jau išsiskiria tautiečių tiesos. Kurie čia esame stribų, informatorių vaikai, anūkai? Kiek tokių visoj žalioj Lietuvoj? Kokiu kampu esam, vaikai, naujausią istoriją girdėję. Kaip ją matom, vaikai tų, partizanų nužudytųjų.
           O kiti - aikštėj numestų partizanų negyvų esam palikuonys, išvežtųjų. Reiks gero laiko, kol piktumai, kerštai užsimirš, susilygins.
           Tos dvi tai pagrindinės „partijos“. Tarp jų – masė perbėginėtojų. Štai šitų partijos ideologija tvirčiausia, pastoviausia: kur vėjarodė krypsta? Su atmintim ar be – pirmyn!
           Tarp pagrindinių – tarpsluoksniai. Antai kategorija: mokslininkai, menininkai ir panašūs, pažymas kagėbistams rašę. Ne tam, kad sprandus ant kaklų išlaikytų. Užteko tiek -  kad tik galėtų už „geležinės“ pasižvalgyti, džinsų, žinių parsivežti. Ar smagu vaikams apie tai sužinoti? Teisinasi: nieko neįskundžiau... Iš šių vič vienas tėra žinomas, kad gailėjosi, mat verkė ant peties tokiam žurnalistui, vėliau subanalėjusiam. Kvailas, a? Visi kiti broliai protingi.
            Dar vienas, dabartės besikerojantis, sluoksnis atminties vengiantis – tie, kuriems okupantai buvo sugalvoję super tikslų, tiesiog nuostabų apibrėžimą:  BEKILMIAI KOSMOPOLITAI! Šitiems – pikčiau ricinos atmintis. Turi jie savo filosofiją – miglose išklerusį beformį postmodernizmą. Jiems atminties iš principo nereikia. Priminimai – bereikšmiai, neturėtų nė nervinti.
            Toksai, jau beįsisenėjantis, mūs tėviškės vaizdelis gimdo gan pastovų jausmą negatyvų. Įvairiausi komentarai rodo – ne vienas rymo ant sąskaitų slenksčio.  Deja, kilniosios Sąjūdžių emocijos, blogai ar gerai tie judėjimai baigėsi, tos emocijos išgaruoja greičiau.
             Užsimiršta greičiau nei skriaudos ir tai,  kas skriaudai keblu priskirti, bet nesmagu, labai. Štai per paskutinį sukilimą prie Kėdainių sukilėliai pakorė bajorėlį, kam su rusais siejosi. Išdavikas. Kur, kas šiandien išdaviko giminė, ką apie bočių žino? Kito meto sukilėliai nušovė savo generolą. Ką beprisimena generolo giminė? Ainiai jau bus smagesniais žygiais per šimtmetį pasižymėję.
            Tai gal patylėkim, lyg nemandagiai kuriam nors apsigarsinus, ir visiems žmonėms viskas bus okei? Deja, kaimynai, būtų ne okei, o super kvaila. Jau kartų kartos tikėjosi galop išvargę vargą, o vargai laukė vis nauji... bet vis tie patys. Geriau jau „ruoškimės morališkai“, - kad vėl mums išbandymų atsiųs, kad leis mus gundyti.
             Nes kipšas budi. Velnio pakištas ir šitas gundymas – ištrinti atmintį... Kad iš naujo prisitrintume išdavimų, žudynių nuospaudas? Po to jas gramdom veidmainysčių, melo gremžtukais... Nauja karta?  - iš naujo.  Todėl ne trinti, o išsiaiškinti, suprasti, atjausti. Tada, kaip sakoma, kurti ateitį.
             Nes, kaip sakė įkaušėliai – „visi mes lietuviai“. Ironijos čia nedaug.
             Kuris čia esam užsitikrinęs, ką rinksis stovėdamas priešais vamzdį? Taigi tam, tikram ir žinančiam, ką rinksis, pavojus kaip tik didesnis: neskiria jisai pypkės nuo cibuko. Manosi žinąs, ką rinksis, o žino tik – ką derėtų rinktis. Bet vis tiek šaunuolis. Ne tuščiai apie didvyrius skaitė ar telespoksojo.
             Pasirinkimo bandymus galim pradėti ir ne nuo to klaikaus klasikinio vamzdžio. Užteks didvyriui atsistoti vienišam prieš kyšį. Kas jį pergalei įkvėps, kur tikrasis sutvirtinimo sakramentas?

             Atminti - ne geriau, o būtina. Žinodami, kaip kapanojosi verpetan įtraukti kiti, gal kryžkelėj gebėsim pasirinkti.
             Žinokim, o tuo tarpu lai susilygina lyginamos istorijos kalvos ir duburiai. Tegu.
             Betgi kas gera ir gražu - derėtų kasdien atminti. Tai kas kliudo? Pavyzdžiui, Vietinės Rinktinės atveju? Pasižvalgykim.
             Savanoriais stojo vaikinai, kuriems nesvetimas buvo idealizmas. Kam iš prigimties, o kas ano meto mokyklos buvo išauklėtas. Tik ir tada ne visai lengva buvo pasiryžti. Daugelį patyrę, protingi tėvai stabdė. Amžinoji valstiečio patirtis tarė jų lūpomis:  - Žinia, reikėtų... gal kas išeis jiems... Bet gal tegul be mūsų...
              Daug kas paklausė tėvų atkalbinėjusių, nors ir nesmagu buvo neiti su draugais ir Sąjūdžio polėkiu. Kai kas guodėsi: anų – bandos instinktas... Kaip ir per pastarąjį Sąjūdį paguoda. Gan greitai tie neryžtingieji gavo atsikvėpti, mat susiklostė situacija – AR AŠ NESAKIAU?!  Po pastarojo Sąjūdžio tokia paguoda neaplankė, tiktai iš lėto susikaupė kita – „mes ne to laukėm“.
              O idealistai, svajotojai -  nei postų pasiekė, nei savo Sąjūdį išgarsino jaunimo atminty. Taip, žinoma, - realistai laviruoja gabiau.
              Štai Valdas Adamkus. Kiek teko skaityti, Rinktinėje jo nesimatė, nors buvo tinkamo amžiaus, buvo joje ir jaunesnių. Vargu galėjo jis nesiveržti su visais. Tad aišku – protingi tėvai sulaikė. Vasarą dar švystelėjo jisai Žemaitijoj prie partizanų. Iš ten jau išmintingas dėdė išruošė jį į vakarus.
               Gabus, guvus vaikinas pritapo ten, ne eiliniu pasitarnavo anos šalies tvarkai, gerovei, oligarchams, galop karjerą dailiai užviršavo Lietuvoj – asmeninis likimas lyg iš amerikonų operetės. Kas kita, kad vyriausiuoju Valdininku tapęs Valdas valdininku ir liko, tik prabuvo, nieko originalaus taip ir neparodęs. Itin teigiamas tvarkingas vaikinas liko it dar vienas neišsipildžiusių vilčių paminklas.  Galima teisinti – aplinkybių rėmai, varžtai. Ir - pritrūko Lietuvai tinkamu metu Periklio su skandinavų pavyzdžiu. Estų prastesnės sąlygos, nei mūsų, tai rezultatai per tiek ir įspūdingesni. Dėl to, kad reikalus ten stvėrė TRUPTĮ jaunesni? Bet tai jau šalia mūsų temos apie atmintį.
               Mūsų temoje – reikia įsivaizduoti, kad Valdas BUVO plechavičiukas!  Galėjo žūti, bet išliko, tapo vyriausiuoju ar panašiai... Va tada tai būtų Rinktinės garsas ir atmintis, ir paminėjimai mokyklose.
                Šita prasme tam pirmajam Sąjūdžiui nenusisekė. Ot kad Brazauskas, Landsbergis, kiti panašūs būtų buvę nors 6 metais vyresni. Tikrai bent kai kurie būtų namie neištvėrę. Ir skambi dabar būtų anų dienų atmintis.
                
                Rinktinė. Palietę tiktai vieną primirštą vienos tautelės sąjūdį, bemat atsiduriame dešimtis, gal ir šimtus tūkstantmečių homo sapiens giminę kamuojančių problemų epicentre. Klaiku ten, žinoma. Iš būties klaiko tie silpnųjų šūkiai: tylėkim, galvas į smėlį!  Iš ten ir dar silpnesnių klyksmas: aš vienas, tiktai aš žinau tiesą! Klausyk tik mano partijos šnekų! Iš  šių galėtų imtis savonarolos, hitleriai...  bet jie imasi iš visų sluoksnių.
                Netoliese – narnėjimas sočiųjų:  ehm... tiesos nėra, nes viskas yra tiesa. Nėra ir atminties – tenai per vien falsifikatas, samogonas. Tylėkit, plepūs asilai. Leiskit mums tukti.
                Taip – kol gauna į dantis. Tada – ko, kaip, kas gi čia buvo? O buvo lygiai taip, kaip visados – per anuos „sapiens“ tūkstantmečius. Kurių atmintį ištrynė. Taigi. Pradedame naują ciklą – pirmyn į ten pat!
                Tragišką situaciją jautusių daug buvo per tuos ilgus laikus. Jie neišmetė atminties, tik nedaug sugalvojo, kaip nuo jos gelbėtis. Buvo poreikis, tai nuodėmių atleidimas sugalvotas, troškimų išsižadėjimas... Daugel gerų idėjų išsigimsta.

                Reikšmingas patirtis pamirštam, tai ir lipam vėl ant nevienybės grėblio.