\"Matau tave sapnely\"

Stasys žiūrėjo į mane įdėmiai, atsargiai, bet matėsi, kad savyje pasimetęs - ne daug iki liepos 2 d. beliko, o tuomet...  O tuomet skaičiuokite, žmonės - visi informacijos šaltiniai išnešioja žinią, kad gimė 1936 m. liepos pradžioje. Jubiliejus ar ne, gal net nelabai svarbu, nes ateina metas, kurį peršokęs jau kiekvieną dieną priimi kaip šventę. Na, o ši diena primena ne tik gimtadienį, bet kartu atseikėja ir 75
- Ne, Stasy, nemanyk, kad kalbu apie tavo balių. Užtenka savų bėdų. Tokios puotos dar turbūt nebuvo, bet turbūt todėl, kad niekam nepavyko sukviesti reikalingiausių baliauninkų. Mat tie, reikalingiausieji, po visas šalis išsibarstę - net ir po Anapilį. Beje, darykis linksmesnis. Ar nori, kad padainuočiau?
- Betgi tu... tu... Tu dar ne velnio nepavargęs. Tu dar vis, sakyčiau, Pranucis. Beje, ar žinai, kas pirmais tave taip pavadinęs? Jeigu nežinai, tai esi ne tik begėdis, bet ir senis besmegenis.
- Atsimenu. Taip mane vadinti panoręs garbusis „Kalba Vilniaus“ vyr. redaktorius Algis Kratulis. Žinai tokį? Tiesa, tai padarė gerokai anksčiau, negu juo tapo.
- Sakei, nori padainuoti. Dainuok!
Sunku pasakyti, koks biesas truktelėjo liežuvį. Pražiojau burną  ir:

Gromatėlę parašiau, parašiau,
Sakalėlį paprašiau paprašiau
Nešk nunešk tu, raibasai ,
Gromatėlę mergelei.

- Velniop, taip negalima. Jokiame mudu ne archyve.  Mes, Pranuci, sugrįžome į  jaunystę. Į 1993 metų sausį.
- Tai kad tų metų, Stasy, jaunystė mūsų irgi žila.
- Bet ne pensininkai dar. O to, oi oi  kaip užtenka. Sakiau tau ar ne, kad man pasaulyje gražiausi trys dalykai – jūra, dangus ir moterys.
- Sakei, bet kitaip: moterys, jūra ir dangus.
- Žmona jau priprato, nepyksta. Jau kada  esu  sakęs, kad moteris protingesnė už vyrą. Galėtų prezidente būti. Ir ką matom? Dalią Grybauskaitę, - džiugus buvo Stasys, bet atsiminęs, ko atėjęs, pakalbėjo ir paklausė kaip tada, beveik prieš du dešimtmečius:

S. Žlibinas:
„Jūsų trumpus pokalbius, reportažus, komentarus girdžiu dažnoje laidoje. Jie labai įvairūs. Nepamirštate teisės, etikos, moralės , ekonomikos, politikos problemų. Matyti, jog daug keliaujate po Lietuvą, aplankote vienišus, dar neretai skriaudžiamus žmones, nepagailite jiems paguodos  ir tvirtybės žodžio. Kas skatina tai daryti?\"

Atsikvėpiau  archyvo priplėkusiu oru, paglosčiau nugeltusį „Kalbą Vilniaus“ savaitraštį ir taip pat kaip tuomet:

AŠ:
\"Sakote, kad daug keliauju po Lietuvą. Mintimis kur kas daugiau ir kojos (o varge varge!) jų nepasiveja. Ne jaunystė ir, žinoma, reikia džiaugtis, kad bent tiek sugebu. Tačiau jau dabar žinau, kad ateityje sau labiausiai priekaištausiu būtent dėl to, kad per labai ilgą savo gyvenimą nesugebėjau pamatyti visos Lietuvos.
Mielas žmogus kalbininkas Mindaugas Rastenis balsu mąstė apie tai, kaip labai Maironis norėjo prikelti iš  kapų nors vieną senelį, kad išgirstų bent vieną gyvą jo žodelį. Priešmaironiniai, o ir jo laikai - buvo skurdūs radiotechnika. Dabar turint tokią radiotechniką, regis, ir po tūkstančio metų galima būtų prakalbinti. Tačiau  seneliai, kaip ir Maironio laikais, išeina į žemę taip, kad jų prakalbinti nepavyks nei dabar, nei vėliau. Todėl be nuolatinių pasikalbėjimų su jais dvasiškai skursime ir toliau vartysime jiems pastatytus kryžius, paminklinius akmenis, kuriuos, jeigu tik kas pirks, vešime į turgų.
Kalbėdamas su rašytoju Jonu Mačiukevičiumi, paprašiau jį, kaip Invalidų draugijos pirmininką, papasakoti apie Lietuvos invalidų žemės reikalus. Grįžęs į redakciją susirūpinau – ar taip galima klausti? Ar kas nors neužsigaus? Yra, yra, sakau, tokia žemė. Ir ne tik ji viena, yra ir kitos liūdnos žemės: našlaičių, ubagų, našlių, černobyliečių... Jos tiksliausiai  suregistruotos tautos likimų knygoje. Tačiau jeigu  kas pasakys, kad tokios knygos irgi nėra, tai kaip ją parodyti? Reikia išeiti į kelionę, pabūti ten, kur Ariogalos kapinėse palaidoti partizanai, reikia tuščiame, erdvame lauke  pastovėti prie vienišo klevo ir atspėti čia buvusius vienkiemius, reikia pėsčiomis nueiti iš Turgelių į Šalčininkus, kad nepaklustum žmonėms vien tik  barantiems melioraciją. Tačiau tai dalykai apie kuriuos pasakoju Vilniaus radijo laidose. Vadinasi, blogai pasakoju, jeigu dar kyla abejonių, kad Lietuvoje yra neapykantos ir meilės, didelė pavydo, dar didesnė gobšumo ir  kitokių žemių. Bet vis  dėlto pati didžiausia -  Žmonių Gerumo žemė.“

Stasys palingavo galva, bet dabar  ne taip, kaip anksčiau. Paskui apsidarė aplinkui, lyg  norėdamas pamatyti jam bent vieną iš  trijų gražiausių dalykų. Tačiau nei moters, nei  jūros,  o ir dangaus per archyvo užaklintus langus nesimatė. Aš kantriai laukiau, ko dar paklaus kaip TADA ir štai:

S. Žlibinas:
“Gal prisimintumėte  įdomiausią  savo darbo akimirką ar  susitikimą su žmonėmis.“

Aš:
\"Yra fantazijos susitikimai. Jie man irgi įdomūs. Eidamas iš Dieveniškių į Poškonis, pakelėje pamačiau du akmenis. Pasirodo, kad šieji – Jankelis ir Jankeliukas – archeologiniai paminklai. Ar manote, kad  jie man ne pašnekovai? Kažkas kažkada atėjo čia, pamatė šiuos akmenis ir pasirūpino, kad juos savo globon priimtų valstybė. Tai kodėl nebūti optimistu, jog  bus padaryta ir taip, kad  valstybė jaustų pareiga rūpintis ne tik akmenimis, bet ir žmonėmis  Tai man irgi įdomi darbo akimirka. Tačiau klausimas man negailestingas, nes negaliu jo apeiti Tik jaučiu, kad yra daug dar nepasakytų dalykų. Neseniai vėl suradau užrašus apie tėvą, atstatinėjantį Šklėrių kryžius. Aukščiausias, kaip ir anksčiau - “kazimierinis“. Galvoju, kad mes, žurnalistai, gedimės gražiai, išmintingai pakalbėti apie savo tėvus, kol jie dar gyvi ir tik paskui... Kalėdų dieną  tėvui suėjo 86-eri. Jis dar pakėlė stikliuką ir pasakė: vaikai, man jau gana! Aš šitaip dar nesakau. Gali būti, kad tėvas, kiek palaukęs, ištars ir  kitus žodžius: sūnau, ir tau gana. Tu vyriausias.
Kaip politinis kalinys į Lukiškių kalėjimą jis buvo įgrūstas man dar negimus. Įgrūstas dvylikai metų. Klausia, kodėl apie jį, gyvą, ir apie jo mirusius draugus,  lenkų okupuoto Vilniaus krašto politinius kalinius, aš  nieko nepasakoju. Sakyti, kad tėvas Vincas irgi už Lietuvą sėdėjo kalėjime, nenoriu, nes  jaučiu, kad kitaip reikėtų. Todėl laukiu, kol pradės labai skaudėti. Tegul, sakau, noksta  žodis ir tas būsimas laikas...

Atsikėliau ir nepaleisdamas savaitraščio iš rankų ir prikišdamas jį arčiau akių, pasitikrinau, ar iš tikrųjų  išsilaikė taip, kaip tuomet buvo pasakyta. Tačiau užrašas buvo nepriekaištingai tikslus, bet už jo ir archyvų sienų viskas pasikeitę ir tai, kas  buvo, jau niekam nerūpi.
- Ko, Stasy, nedainuoji? – paklausiau.
- O ko į balių nekvieti? Beje, dar noriu paklausti...
- Neskubėk klausti, mielas žmogau. Gera neišeiti iš to laiko. Todėl ir prašau- neskubėk klausti. Žinau, kad kiaulystė  būtų pasilikti ten, bet šiame laike  kartais taip kaulus  sugelia, kad... kad  atrodo net išsižioti nesugebėsi. Nagi padėk!

Ar mane jau pamiršai pamiršai,
Kad laiškelio nebrašai, nebrašai?
Kas naktelę per naktelę
Matau tave sapnely.