Prisėdau pailsėt ant akmenėlio –
Suaugsiu gal jau, pagaliau.
Vaikiausi laukuose tik vėją
Ir sapnuose iliuzijų buvau.
O akmenėlis man tarytum sakė:
Ateina suvokimo valanda.
Akis pakėliau – debesys juk plaukia,
O aš ten angelo sparnus mačiau.
Klausausi – paukščiai čirškia, čiulba.
Taip gaila – aš girdėjau tik tave.
Prieina vienišas keleivis,
Pavargęs sėdasi šalia.
Matau jo akyse vienatvę –
Gal tai – tik atspindys manos?
Paduodu ranką atsisveikint –
Prabudus, išeinu gyvent!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-06-27 23:44:25
gražus saviatspindys kūryboje.
Anonimas
Sukurta: 2011-06-27 17:45:10
Taip,kazkada ateina suvokimo valanda.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2011-06-27 12:54:59
Gaivališki pajautimai, tokiu lengvu srautu ir kalbėjimas todėl, natūralus susitaikymas su vienišumu, ir žavi patirtis suprasti kito vienatvę... Vis kitais prabudimais gyvename:) Šauniai ir pabaigta.