Prisėdau pailsėt ant akmenėlio –
Suaugsiu gal jau, pagaliau.
Vaikiausi laukuose tik vėją
Ir sapnuose iliuzijų buvau.
O akmenėlis man tarytum sakė:
Ateina suvokimo valanda.
Akis pakėliau – debesys juk plaukia,
O aš ten angelo sparnus mačiau.
Klausausi – paukščiai čirškia, čiulba.
Taip gaila – aš girdėjau tik tave.
Prieina vienišas keleivis,
Pavargęs sėdasi šalia.
Matau jo akyse vienatvę –
Gal tai – tik atspindys manos?
Paduodu ranką atsisveikint –
Prabudus, išeinu gyvent!