Aš žinau, jei galėtum atimtum šį sapną,
Išplėštum žvaigždes iš manųjų akių.
Gyvenimo alėjoje užgesintum paskutinį žibintą,
Ir paliktum tamsoj tarp beveidžių beržų.

Basomis aš klampočiau per nieką,
Tik šukės kojose primintų kad gyva esu.
Angelas tyliai stebėtų mane nuo paminklo,
Tikai jis egzistuotų tarp milijardų bereikšmių žmonių.

Aš žinau, aš nevertas šios ryto simfonijos,
Nebijok vieną dieną išplauksiu kur nors valtele.
Gal sugrįšiu su būgnais, fanfarom, istorija,
Gal išnyksiu kaip dūmas nakties migloje.

Aš žinau, tu manęs nesuprasi,
Aš lyg kopa iš milijardų mažučių jausmų.
Dabar jaučiuosi kaip akmuo: šaltas ir bereikšmis,
Tačiau aš rizikuoju sprogt nuo kunkuliuojančių jausmų.