Pražydėjimas

Būry lengviau paslėpti menką savo „aš“.
Tai velniui klausimas: „Ar daug minčių kreivų?“
Pinu vainiką laikui nusinešt,
Iš anksto ciniškai nusprendus: tai – naivu,
Tačiau prie laužo šėlstantys draugai
Išrėdo sielą iki gyvuonies.
Šešėlių šokis šiąnakt nesibaigs,
Nes jausmuose pakankamai ugnies.
Gyvybė suriša į mazgą stichijas.
Naktis trumpa. Ko ieškau, tą randu.
Nesislapstau, tačiau pražystu aš,
Kada vainiką išplukdyt brendu.
Užgieda kraujas protėvių giesmes.
Staiga suvokiu, kiek turiu rievių.
Tegu vainiką upė nusineš –
Jau laiko prasmę savyje turiu.
Nijolena

2011-06-23 14:28:54

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Goda

Sukurta: 2011-06-24 11:56:07

Subrandintos laiko prasmės; įdomiai, mintingai supinama čia į vainiką; tas velniui klausimas čia taip išmoningai nuotaikos suteikia. Kiekviena eilutė sodriai kalba.

Vartotojas (-a): Žiogas

Sukurta: 2011-06-24 05:31:07

Pavadinimas pirmiausia patraukė akį ir nuteikė giliam, savitam tekstui.
Nepaklusimas ritualui kaip taisyklei ir viso to dvasinis suvokimas - pagrindinė lyr. subjekto savybė.
Gerą kalba šios eilės.

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2011-06-24 00:12:33

Ir tikrai seniai turite. Taip rašydama - turite.