Seniai norėjau išsiverkti,
Bet neradau tokių pečių,
Kas kantriai lauktų ir neteistų,
Kad per ilgai liūdnai tyliu.
Kalbėjau vėjui - jis skubėjo,
Upelis bėgo kiek per greit.
Radau aš kalną - jis tylėjo
Ir leido man kiek noriu verkt.
Šaltinis liejos - širdį glaudė.
O jis šypsojos man gėle.
Suaugau vėl, tapau lyg kalnas
Dėkinga jam - čia jo valia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2011-06-23 12:22:45
Taip viskas švelniai išsiliejo ir, atrodo, prigijo.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2011-06-23 11:20:14
mane sujaudino gamtos-žmogaus santykiai,puikiai nusakyta.Patiko net labai.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2011-06-23 10:09:21
Nuoširdumas atperka visus trūkumus...
Vartotojas (-a): lūpdažis
Sukurta: 2011-06-23 00:22:21
Gamta ir jausmai- taip, tačiau visas perteikimas man nuobodus, rimavimas prastas, toks primityvus.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-06-23 00:20:43
Radau aš kalną - jis tylėjo
Ir leido man kiek noriu verkt. >> tiek teliko.
kitkas yra blankoka.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-06-22 23:47:58
Jautriai ir vaizdžiai sugretinta- gamta ir jausmai, taip paprastai ir taip miela širdžiai
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2011-06-22 23:28:44
Puikus sąlytis su gamta, kuri niekados neatstumia ir neišduoda.