Seniai norėjau išsiverkti,
Bet neradau tokių pečių,
Kas kantriai lauktų ir neteistų,
Kad per ilgai liūdnai tyliu.
Kalbėjau vėjui - jis skubėjo,
Upelis bėgo kiek per greit.
Radau aš kalną - jis tylėjo
Ir leido man kiek noriu verkt.
Šaltinis liejos - širdį glaudė.
O jis šypsojos man gėle.
Suaugau vėl, tapau lyg kalnas
Dėkinga jam - čia jo valia.