Aš savo Laiką išnešu į būtį,
Kur nepalies jo atmintis kita.
Tegu pavargęs pailsės truputį,
Palikdamas tik užrašus apie save.
Žinau, jie neįtiks, kas panorės žinoti
Ne taip, kaip aš, gyvendamas drauge.
Tikriausiai, jog apspjaudys ir mane,
Kad nemokėjau jo prakeikt krauju,
Kuris gesino žmogų ir... tautas.

Bet, Dieve, pasakyk, kuris iš  mudviejų
Tos nuodėmės vertesnis - aš ar tu?

Man skauda gerklę ir dabar,
Kai šitaip neprotingai klausiu,
Bet nepaklausti irgi negaliu, deja.