Tikrai sunku, tikrai brangu, tikrai mažos pensijos. Juk, suk šiaip ar taip, iš pensijos nebegali išgyventi vienas trijų kambarių bute, nebeužtenka pensijos važinėti su lengva mašina. Tikra velniava. Kai rinka „atnešė“ tikras kainas, prisieina susispausti. Įsivaizduokite net kiaulių nebeapsimoka šerti žmonių maistui skirta duona ir dizelino nebeapsimoka pilti į griovį, kaip seniau, sovietmečiu, darydavome, kai norėdavome prisirašyti nenuvažiuotų kilometrų. Ką ten dizeliną, net vandenį dabar reikia taupyti ir taisyti kraną, kad vanduo be naudos nevarvėtų į nutekamąjį vamzdį. Ir kaip sunku visa tai suprasti, kaip sunku... Tai buvo kažkada geri sovietiniai laikai. Kaip gali negailėti jų? Kaip gali negailėti, sakyčiau, savo ekonominio ištvirkimo, kai daug kuo žmogui nereikėjo rūpintis, galėjai gyventi kaip tikras rusiškasis Oblomovas? „Davai, balsuojam už Brazauską, balsuojam už socialdemokratus, jokiu būdu ne už konservatorius ar krikščionis demokratus“ – ne tik filosofavo, bet taip ir darė Lietuvos rinkėjas. Darė ir daro dar dabar tikėdamas „šviesiu“ nerūpestingu rytojumi, kuris praėjo ir niekada nebegrįš. Dabar net rusai nebepila dizelino į griovį ir kiaulių nebešeria žmonėms skirta duona. Lietuvos rinkėjai, tuo būdu, vadovavosi (ar nebesivadovauja?) sovietine vakar dienos iliuzija ir dėl to dabar tenka kentėti daugiau, negu būtų kentėję nesidairydami į raudonąją praeitį. Nieko gero nesukūrė ir keliolika metų girtasis baltarusis Lukašenka – šįmet smuko į tokią duobę, kuri bus kur kas gilesnė ir skaudesnė, nei mūsų lietuviškoji, nes rusai prisuko naftotiekį ir pakėlė naftos kainas.

Kasdienybė eina nešdama žmogui vis daugiau rūpesčių.
Kai apie viską plačiau ir nuodugniau pagalvoji, kartais akiratį užgula neviltis. Kodėl taip, kodėl esame tokie išklerę? Ne vien žmonės, bet ir jų rinkti atstovai Seime. Ne taip retai rinktieji išklerę labiau ir daugiau už sąžiningą niekur nerenkamą žmogų.

Nesinori net kalbėti apie painias dujų pirkimo iš Rusijos peripetijas, aiškintis atskirų kompanijų ir bendrovių veiklą šioje srityje, kai daug kas buvo daroma fiktyviai, mulkinant Lietuvos piliečius, dangstant tikruosius ekonominius rinkos ryklių interesus. Į visus šiuos reikalus yra įsipynusios ir užsienio kompanijos, kurios iš Lietuvos už dujas lupa didesnes kainas kaip iš Europos valstybių. Ir taip daroma ne šiaip sau, o dėl to, kad Lietuva nevykdo (žinoma, tai tik pretekstas, bet jis yra) Brazausko ar kuriais kitais laikais pasirašytų tarptautinių sutarčių. Sunku be kartėlio prisiminti ir Mažeikių naftos reikalus, kai Lietuvos piliečiai dabar turi už benziną mokėti daugiau nei latviai ar estai, kurie tokios įmonės neturi, o naftos produktus importuoja iš kitur. Visa tai rodo kokie prasti (gal ginantys monopolijų reikalus?) prekybininkai yra Lietuvos Vyriausybės ir Seimo atstovai, kaip jie nemoka elementarių prekybos, sutarčių sudarymo ir kitų dalykų, ir kiek dėl to turi kentėti Lietuvos žmogus. Kalbu ne vien apie šios dienos Seimą ir Vyriausybę, kalbu apie visumą, kuri tęsiasi nuo nepriklausomybės atgavimo.

Seimą renka Lietuvos žmonės, o jis formuoja Vyriausybę. Gerbiami žmonės, kol jūs nesugebėsite atskirti grūdų nuo pelų, kol į Seimą rinksite piliečius nemokančius lietuvių kalbos, kol rinksite į jį pusiau prasigėrusius alkoholikus ir buvusius nusikaltėlius, t. y. nepažįstamus kažkieno įpirštus, o ne savo krašto gerai pažįstamus ir išprususius žmones – viskas taip ir „vilksis“, už viską ir mokėsite didesnes kainas, nes jums patiems jūsų likimas, galima daryti tokią išvadą, visiškai nerūpi.
Man knieti pateikti žmonių teismui tokią mūsų gyvenimo aktualiją, kurioje nėra jokių užsieniečių, nedominuoja pirkimo – pardavimo aktai, o yra žemiški Lietuvos žmonių dalykai, kurie nuo pradžios iki pabaigos priklausė nuo mūsų dorovės, susiklausymo, įstatimleidystės, praktinės veiklos ir kultūros. Kalbu apie žemės buvusiems savininkams grąžinimą.

Reikalas labai paprastas – atiduoti žmogui priklausiusią žemę. Tik ji iki šiol (net per 20 metų) visa dar neatiduota, o ta, kuri atiduota, žmonių – savininkų keikta ir prakeikta už „valstybinį jos kilnojimą (tarsi pats žmogus, ją pardavęs, nesugebėtų nusipirkti ten, kur jam atrodys geriau), už visokiausias suktybes ir kyšius, kurių reikėjo, norint atgauti savo žemę. Kodėl taip atsitiko? Tik todėl, kad valdininkui, o ne savininkui buvo suteikta teisė „perkėlinėti žemę iš miesto į kaimą, iš vieno Lietuvos krašto į kitą. Kas tai padarė? Žinoma, ne užsieniečiai, ne ufonautai atskridę iš kitos planetos, o pirmasis nepriklausomos Lietuvos Seimas, kuris nevykdė ir nepriėmė paprasto sprendimo: grąžinamos žemės plotą visiems savininkams proporcingai sumažinti negražinamai prarastos žemės kiekiu, o proporcingai sumažintą plotą be išlygų gražinti. ten, kur ta žemė natūraliai ir buvo. Gal Seimas iki „tiek“ nesugalvojo, gal trūko pasiūlymų? Nieko netrūko, bet gražinimas buvo supainiotas sąmoningai, nes tai, matyt, buvo parankiau valdininkams, korumpuotiems seimūnams, kurie valdiškai „kilnodami ir perkilnodami“ žemės plotus, galėjo savivaliauti, gerai „uždirbti“ visokiais būdais glemžti pinigus ir apgaudinėti žemės savininkus. Daug milijonų litų buvo beprasmiškai išmesta niekam nereikalingoms biurokratizuotoms valstybės tarnyboms, o žemės gražinimo reikalams iki šiol trūksta valdiškų pinigų. Nuo to, be abejo, padidėjo ir pagilėjo, kurią dabar pergyvenam, ekonominės krizės našta, buvo atitraukta daug lėšų nes reikėjo jų tiems beprasmiams žemės „perkilnojimų“ Seimo ir valstybės valdininkų sumanymams dengti.

Štai taip mūsų Seimas ir valstybinė valdžia tvarkė ir tebetvarko žmonių kasdieninius reikalus, kuriuos gerai ir paprastai sutvarkyti netrukdė jokie užsienio agentai. Ar taip bus ir ateityje, priklausys nuo Lietuvos žmonių, kurie renka savo atstovus į Seimą. Dar kartą primygtinai kartoju, nerinkite nusikaltėlių ir mėgstančių stikliuką, nerinkite atsitiktinai įpirštų ir nepatikimų žmonių, nerinkite tokių, kurie lietuviškai nesugeba suregzti sakinio, ieškokite tinkamų ir išsilavinusių savo krašto žmonių, kuriais pasitikite ir kuriems galite patikėti savo likimą. Jie, žinoma, nebeatitaisys senų klaidų, bet jie nors nebedarys naujų. Rinkdami žmogų, netikėkite ką apie juos sako partijų atstovai, jie dažniausiai yra korumpuoti ir nevengia melo, kalbėkitės tarpusavyje, vertinkit patys, klauskite kunigo, jis tikrai jums nepasiūlys tokio, kuris nevertas jūsų pasitikėjimo.