Stokos nesotins lyg išlenkta taurė mirksnio saldis,
Kai visom porom kitą kūną jausi,
Tarsi sapno alpuly bežadis nuo stataus skardžio
Įsmigsi Dievui miegančiam į ausį.

O jis, slidžiu žalčiu pavirtęs, vėlei mane gundys
Į skardį  statųjį ropom pakilti,
Deja, pranyko saldūs apžavai ir lūpų burtai:
Meldžiau visai ne tai – teks nusivilti.

Savimi jaučiu: kur kas svaigiau į aukštį kopti,
Nei be žado į kasdienybę tėkštis,
Vyliausi, jog geismų varžybose  įgysiu lobį -
O jis biro lyg pro skylėtą rėtį.

Tad ištroškęs, vis sugrįžtu lyg prie gaivaus šaltinio,
O čia - kartus kartus pelynas liejas,
O čia – tu mano, o aš tava jausmų supynės,
Džiovina graudesį atklydę vėjai.

Ir vėlei ji, tarsi bemiegėje nakty, žaltvykslė
Ant skardžio, virš pušų, erdvėje blyksi.
Lemtis taškus sudėjo ir numatė keistą tikslą:
Du susitinka tam, kad tektų skirtis.