Sustojau prie rugių, šviesaus laukų altoriaus,
Kurį kiekvieną dieną laimina dangus,
Kur pildos lūkesčiai, žmogaus svarbiausias noras –
Turėti skalsios duonos ištisus metus.
Švelniom bangom siūbuoja žalios varpos,
Kol kas dar lengvos, be brangių grūdų,
Bet nužydės ir javą sunkų, brandų,
Suras artojas tarp šiurkščių delnų.
Prie siauro kelio, pilko vieškelėlio,
Taip noris pasvajot, pabūt ilgai ilgai.
Galbūt ramybė sugrįš į kaimą vėlei,
Jei kyla po žiemos maitintojai rugiai.
Matau, ne vienas čia, žydra gėlelė žvelgia
Man į akis savo skaidriu žvilgsniu,
Lyg kviesdama įbrist į žalią žalią gelmę,
Akimirkai nuskęsti jūroje rugių.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2011-06-19 16:02:31
Galbūt ramybė sugrįš į kaimą vėlei,
Jei kyla po žiemos maitintojai rugiai.
Taip pakiliai apie žemdirbio nūdieną...
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-06-19 14:57:25
atsiveria brandus, bet tipiškas peizažas.
Vartotojas (-a): PelėdaitėS
Sukurta: 2011-06-19 12:37:39
Šviesiomis spalvomis nupiešėte rugį - kasdieninę mūsų duoną, tik ,,...skęsti jūroje rugių" nereikia. Prisimenu šviesios atminties tėvo, kertančio rugius, veido išraišką, radus buvusią porelės vasarotojų - skenduolių slėptuvę. ,,Nuskęsti galima ,,rugėj". Štai šalia rugių pastovėti - pasakiškas jausmas. Baltai pavydžiu JUMS.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2011-06-19 08:34:58
Savo puslapėlyje ir nuotraukėlę įkėliau.