Sustojau prie rugių, šviesaus laukų altoriaus,
Kurį kiekvieną dieną laimina dangus,
Kur pildos lūkesčiai, žmogaus svarbiausias noras –
Turėti skalsios duonos ištisus metus.

Švelniom bangom siūbuoja žalios varpos,
Kol kas dar lengvos, be brangių grūdų,
Bet nužydės ir javą sunkų, brandų,
Suras artojas tarp šiurkščių delnų.

Prie siauro kelio, pilko vieškelėlio,
Taip noris pasvajot, pabūt ilgai ilgai.
Galbūt ramybė sugrįš į kaimą vėlei,
Jei kyla po žiemos maitintojai rugiai.

Matau, ne vienas čia, žydra gėlelė žvelgia
Man į akis savo skaidriu žvilgsniu,
Lyg kviesdama įbrist į žalią žalią gelmę,
Akimirkai nuskęsti jūroje rugių.