O ką daryt iš mano meilės,
Kai širdį dirbtiną įdės?

Jau nemažai eilėraščių parašęs
Ir regisi – nė vieno be širdies.
Aprimsta mintys ir jausmai atslūgsta,
Tik nepaleidžia ūkti fabriko dalia –
Žmogus esu, o štai dabar
Metalas ir plastmasė kala  
Tenai, kur būdavo širdis mana.  
Vadinasi, eilėraščiai melu apaugę?

Bijau tiesos galbūt daugiau negu cunamio,
Kuris galėtų vandenį iš Baltijos išliet.
Nejau širdies vardu pripaistėme tiek melo,
Kad jau atėjo laikas ir Dievu nebetikėt?