Kaskart lenkiuos rasotam pievų grožiui,
Nevėžio vagai tarp stačių krantų,
Klausausi pasakos – ankstyvo ryto burtų,
Kuriuos iš žemės ir dangaus girdžiu.
Palaiminta esi, Tėvyne, tu nuo seno,
Jei taip gali didingai sužydėt,
Kai tūkstančiai žiedų šviesiu himnu plevena,
Ir liepia ašarai akyse suspindėt.
Kas man darbai, pavargus kasdienybė,
Kartais pelynu dvelkianti kančia
Prieš tėkmę vandenų, jų amžiną ramybę,
Kurią randu dažnai atėjęs čia.
Bus Joninių naktis, miške žydės paparčiai,
Ir raganos kvatos prie degančių laužų.
Kam man kažko ieškot, kai ramunėlę baltą
Lyg mažą pievos žvaigždę prie savęs keliu.
Palaiminta esi, Tėvyne, tu nuo seno,
Jei taip gali didingai sužydėt,
Kai tūkstančiai žiedų šviesiu himnu plevena,
Ir liepia ašarai akyse suspindėt.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-06-16 22:56:11
skroblas :)
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2011-06-15 10:30:51
Koks nuostabus!
Toks šviesus patriotinis :) Aš labai tokius mėgstu :)
Man kaip istorikei širdis buvo glostoma ir glostoma!
Ačiū :)
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-06-15 10:29:21
Priešpaskutinis posmas, mano nuomone, brandžiausias: ne tik vaizdiniais, bet ir jausena.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2011-06-15 08:40:59
...,,kam man kažko ieškot, kai tu tokia graži, Tėvyne, kad liepia ašarai akyse suspindėt,,-žodžiai iš širdies. Gražiai, taikliai.