Kaskart lenkiuos rasotam pievų grožiui,
Nevėžio vagai tarp stačių krantų,
Klausausi pasakos – ankstyvo ryto burtų,
Kuriuos iš žemės ir dangaus girdžiu.

Palaiminta esi, Tėvyne, tu nuo seno,
Jei taip gali didingai sužydėt,
Kai tūkstančiai žiedų šviesiu himnu plevena,
Ir liepia ašarai akyse suspindėt.

Kas man darbai, pavargus kasdienybė,
Kartais pelynu dvelkianti kančia
Prieš tėkmę vandenų, jų amžiną ramybę,
Kurią randu dažnai atėjęs čia.

Bus Joninių naktis, miške žydės paparčiai,
Ir raganos kvatos prie degančių laužų.
Kam man kažko ieškot, kai ramunėlę baltą
Lyg mažą pievos žvaigždę prie savęs keliu.

Palaiminta esi, Tėvyne, tu nuo seno,
Jei taip gali didingai sužydėt,
Kai tūkstančiai žiedų šviesiu himnu plevena,
Ir liepia ašarai akyse suspindėt.