Karieta.

   Užsimiršęs Vidinis sugrįžo atgal į butą. Vakaro laikas šlaistėsi trepsėdamas keliais laikrodžiais, bet dėl to greitesnis nebuvo, nors ir laikrodžiai atvežti iš Kinijos. Įsiklausiau į juos, bet neiškart suvokiau, kad tai jie šitaip...  Atrodė, kad taip kažko kuičiasi Vidinis.
„Eik, Vidini,- paraginau mintyse. – O tavo kepurė, kaip mano tėvo. Labai panaši. Dėk ją ant galvos ir eik. Tik anos, taigi tėvo kepurės, jau nėra, kaip ir jo paties“.
O laikrodžiai trepsėjo: nė –ra? nė-ra?..
„Jis ten. Tuomet irgi buvo ruduo ir tėvas laukė gimtadienio. Nedaug beliko iki jo. Kelių dienų, o jau tuomet... Oho! oho! Tuomet jau devyniasdešimt ketveri. Bet ar tiek daug, jeigu jau ir man per septyniasdešimt?“
   Mintys plaukiojo, klajojo, kamuoliavosi, pasiekdamos Kiniją ir tolimesnius kraštus. Greitas žmogus, kai užmiršęs fizinį save, persimeta į dvasinę būtį. Galiausiai pajutau, kad giedu. Kartu su choru, kur aš solistas.

Aš:
Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Ir atvažiavo karieta
Parvežt dangun į balių.

Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį.
Dzingul dzingul – ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį,
Būk ištikima.

Aš:
Kai nusipelniau kiek geriau
Trispalvėj Lietuvoj gyventi,
Bažnyčia pasiuntė mišias –
Kviečiu visus į šventę.

Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
Veža baliun Dievo avinėlį
Kryžium padabinta
Aukso karieta.

- Vidini, kur tu? - pagaliau atsigavau iš tokios būties.
Vidinio nebuvo.
Paėmiau mintimis dar nė karto rankose nelaikytą „Eilėraščio sėją“, verčiau įsivaizduojamus lapus, ieškodamas „Karietos“, bet ir jos nebuvo. Ir nemokėjau suvokti - kodėl? Tokia puiki giesmė! Tik, žinoma, ją reikia mokėti pagiedoti. Kaip aš dabar ir, žinoma, sutariant su choru. Pagaliau, ir giedoti reikia ne bet kur. Kaip niekuomet anksčiau, atrodė, lengvai įėjau į Šklėrių kapines ir vėl mačiau, kaip po tėvo karstu pakištomis dvejomis apystorėmis virvėmis, jaunesni kaimo vyrai pakėlė jį aukščiau pražiotos duobės ir neskubėdami leido gilyn į kalnelį. Negili duobė, neaukštas kalnelis, o smėlis be žvirgždo, be akmenėlių, kažkada vėjų supūstas. Kunigas pakrapino bažnyčios vandeniu nuleistą karstą, užmetė ant jo saują samėlio ir iškastas smėlis, kaip vanduo lengvai pradėjo srūti atgal. Kartu nukrisdavo ir vienas kitas atneštas rudenio žolynas ar gėlės žiedas. Ir tai nieko nestebino, tačiau ir duobkasiai, ir atsisveikinti atėję žmonės pritilo pamatę, kai netikėtai į duobę krenta tėtės kepurė. Kaimiečiams ji gerai buvo pažįstama, atrodžiusi, kaip amžina, nes turbūt ant niekino kito galvos jokia kepurė taip ilgai neišsilaikė kaip ši ant tėvo galvos.
- Vidini, kur tu?- vėl suskatau ieškoti mintyse ištikimiausio bičiulio lyg  panoręs atsiremti į jo petį, kad nenuslysčiau į duobę kartu su atgal  sugrįžtančiu smėliu: - Mums dar reikia pagiedot, Vidini...

Aš:
Tai va, kokia puiki tiesa!,
Labai tikiu, kad greitai grįšiu –
Palaimintas dangaus dalia,
Kad palikau jam savo kryžių.

Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį,
Dzingul dzingul - ačiū už gėles,
Nekeiksnoki, mano žiburėlį,
Už trumpai kadaise
Pakirptas kasas.      

Jau buvau pastebėjęs, kad savijautoje vis dažniau pabūnu ten, kur kažkada buvau realybėje. O tokių kelionių kaina tokia, kad reikia susikaupti ir nežinoti, kad toks psichologinis reiškinys atsiranda kaip atvažiavęs traukinys, kuris nepaklausęs veža ten, kur, matyt, labiausiai reikia dar pabūti.
Dzingul dzingul – kojomis į priekį
Dzingul dzingul - ačiū už gėles..
- Taip, Vidini, mums dar reikia pagiedoti,- dar ryžtingiau sakau, nors jau atsimenu, kad išėjo,  jo čia nėra. Ir net atsimenu, kad taip atrodžiusios Šklėrių kapinės 2000 metų pabaigoje. Ten tai paskutinis to amžiaus kapas...