Santrauka:
Šis eilėraštis skirtas buvusiems ištremtiems į Sibirą žmonėms. kurie turėjo vienintelę svajonę išgyventi, išlikti ir sugrįžti namo, į gimtąją žemę, pas artimuosius.
Į pilko vakaro platybes
baltas svajų avis genu.
Už horizonto miškas ošia
senuoju pasakų ritmu.
Akis užmerkia pievų gėlės
ir aš akis bandau užmerkt,
bet nemiegu, jaučiu, kaip gęsta laikas,
o vis dar norisi gyvent.
Dar tiek darbų nepadaryta,
klaidų kvailų neatgailauta,
bet poteriai paskubomis iš lūpų veržias,
tarytum svečią kviestų jau nelauktą.
Pilkojoj vakaro platybėj
manų geismų žvaigždynas gęsta.
Jau nebešauk manęs, nereikia,
tegul kiti už mus padės jau tašką.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-06-18 14:58:23
Ačiū, labai gražus eilėraštis,turintis gilę mintį.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-06-15 09:27:29
Ačiū už pateiktą santrauką, kuri keičia požiūrį vertinant eiles, bet
neatleidžia nuo klasikinės eilėdaros (o čia ja rašyta!) reikalavimų.
Yra pastangų įsijausti, pasakyti taip, kad už atsidūsėto žodžio dar
liktų vietos ar net jausmo paslaptingai minčiai...
Tik sėkmės!