Į pilko vakaro platybes
baltas svajų avis genu.
Už horizonto miškas ošia
senuoju pasakų ritmu.

Akis užmerkia pievų gėlės
ir aš akis bandau užmerkt,
bet nemiegu, jaučiu, kaip gęsta laikas,
o vis dar norisi gyvent.

Dar tiek darbų nepadaryta,
klaidų kvailų neatgailauta,
bet poteriai paskubomis iš lūpų veržias,
tarytum svečią kviestų jau nelauktą.

Pilkojoj vakaro platybėj
manų geismų žvaigždynas gęsta.
Jau nebešauk manęs, nereikia,
tegul kiti už mus padės jau tašką.