2. Niūniavau „Berniukus“  

Grįžtu į savo archyvą. Jis nedidelis, bet netvarkos ir dulkių, matyt, daugiau negu kituose, kurie, kaip ir manasis, priskiriamas kategorijai – [b]Asmeninis.[/b] Ilgą laiką jį visai užmirštas buvo, tačiau jau atsiradusi net trauka - gal ne kasdien, bet per savaitę ateinu ne kartą ir jaučiu, kad buvusi mirtina tyla lyg atgyja. Kažkas sušnibžda, pakosėja, taria žodį ar daugiau ir net padainuoja. Todėl ir aš bandau įteisinti supratimą, kad senatvėje, kai klausa atbunka priimti pavasario balsus, atsiradus archyve, netikėtai pasidaro jautresnė, imlesnė. Po truputį ji įtraukia mane į savo būtį - valau dulkes,  skaitinėju pageltusius, išblėsusių raidžių tekstus ir man jau tai nenuobodu - užsimiršta, kad už archyvo pulsuoja gyvenimas, ten - visa jo didžioji gyvastis. Ir štai šįsyk girdžiu, beje, visai neblogai:

- Ne, nepykstu, Liucijau. Pasitaikius progai pasakysiu, kad, mielas Pranai, nesmagu buvo tave girdėti šaukiant: „Liucijau, kur tu“? Kaip atsitiko, kad užmiršai pašauki Stasį Žlibiną. Ne Liucijus, o Stasys paliko  archyvams tavo interviu.
- Matyt, dziedulis suklydo. Atminties jau nepakelia , o akys, kad ir ne Žlibino, bet apžlibę.
- Baik, Liucijau. Šiandiena nėra ūpo priimti tavo juokelius.
- Pranucis jau žinojo šilutiškių Liepių šeimos laišką , kai jis dar nebuvo išspausdintas mūsų savaitraštyje. Jam jį perskaičiau anksčiau. Štai ir visa algebra.
- Nemanyk, Liucijau, kad man labai rūpi tas laiškas, o kad Pranucis bando kažką  atsiminti iš praeities - džiugu, pagirtina.

   Neiškart gebėjau susivokti. Ir patikėti, kad girdžiu Liucijų Vanagą ir Stasį Žlibiną. Abu anuomet  dirbo savaitraščio „Kalba Vilniaus\" arba, kaip sakydavome, Kalbavilnio redakcijoje.Net ir dabar manau, kad būtų natūraliau, jeigu Stasį būčiau išgirdęs dainuojantį, jo tekstų žodžiais sukurtas gausias dainas. Mudu nebuvome geriau pažįstami, bet taip atsitiko, kad iš tikrųjų 1993 metų žiemą būtent jis parengė mudviejų  pašnekesį, pavadindamas jį „Čia Pranas Karlonas“
- Ak, velnias!, - nestipriai nusikeikiau mintyse, apgailėdamas, kad pritrūko aiškumo pirmame „Kelionės į balių‘ rašinyje. Ir vėl mintyse: - Klausk,  Stasy, kaip anuomet:

\"Jūsų balsas  eteryje skamba dažną vidurnaktį. Tą dzūkišką  jo priegaidę jau spėjo gerai įsiminti daug  klausytojų Lietuvoje , o, neabejoju, ir už jūrų marių. Klausytojai, man regis, laidas  užsienio  lietuviams pamėgo už jų operatyvumą, objektyvumą, reportažiškumą, įtaigų komentarą. Jūs- vienas iš septynių žurnalistų, dirbančių laidų užsienio lietuviams redakcijoje. Mūsų savaitraščio skaitytojai apskritai domisi  RTV žurnalistais. Juolab, kad apie juos, ypač radijo bendradarbius, nieko nežino Tad tarkite apie save keletą žodelių.
AŠ: Gimiau lenkų okupuotose žemėse - Varėnos rajone, Šklėrių kaime. Mano likimo ženklas – Vandenis, įspraustas 1939- ųjų  sausio 29 dieną. Pribuvėja buvo sulinkusi kaimo bobutė Kukauskė. Žurnalistas esu savamokslis  Išsilavinimas? Jeigu tikite, kad dekretais iš žmogaus galima atimti tai, ką jis kažkur išmokęs, tai man dar liko vidurinis. Tiesa, kai mokaisi pokario metuose, o tėvas sėdi kalėjime, vidurinis išsilavinimas paaukštėja. Neužmiršau, kad žmonės padėjo augti ir duonos guruliu, ir geru žodžiu. O duonos šilinių žemėje, kur Marcinkonys, Kabeliai, gimtieji Šklėriai, buvo mažai. . Užtat tik  „dzyvykis“, kiek daug  gerumu sušildytų žodžių. Grybų būdavo mažiau. Tačiau laikai pasikeitė. Čia dabar jau daugiau grybų. Tai bobulė taip ir nesužinojo, kad priėmė „tikrą karį“. Baigęs Kabelių septynmetę ir Varėnos ( Senosios) vidurinę mokyklą  tarnavau Baltijos, Šiaurės ir Tolimųjų Rytų povandeniniuose laivynuose. Gal ir nereikėtų čia prisiminti, erzinant save ir kitus, bet... būtent ten įstojau į „garsiąją „ partiją. Ne dėl  duonos, o dėl... kulkos  Tai buvo 1962 metais, kai Šiaurės jūrų keliu išėjau į Kubą.

Glostau per beveik dvidešimt metu nugeltusius, jau nuo sudūlėjimo lūžinėjančius savaitraščio puslapius. Tai, kas reikėjo, archyvas padarė ir nepastebiu, kad niūniuoju „Berniukus“.
„ Reikėjo berniukams padangių gilių
ir aerodromo pilkųjų kelių...
Vis giliau į atminti spraudėsi ir Stasio Žlibino veido  bruožai. Pagalvojau, betgi – o biesas!- čia labai nebloga vieta susitikimams su draugais, pažįstamais, bent jau tais, kuriuos žino ir mano archyvas. Dar nenumaniau, kad galiausia atsitiks taip, jog užsidaręs čia, parengsiu ir „Kelionės į balių“ maršrutą.
- Kas dar jums įdomu? - paklausiau.

„Kokiais kriterijais vadovaujatės rengdamas eilinę laidą mūsų tautiečiams užsienyje?“
AŠ: Pagrindinis kriterijus, ko gero, ir bus supratimas, kad jeigu gali žmogui padėti -padėk. Ne dėl Dievo, Tėvynės, dar ko; visuomet dėl jo paties.
   Sieloje atgimsta, pagyvėja ir, regisi, jaučiu, kaip po kojomis įslysta praėjusio šimtmečio žemė. Ką bepasakytum, o akivaizdu, kad nors esu, bet manęs čia labai nedaug. Jeigu kam prireiktų ieškoti manęs didesniu kiekiu, tai nori nenori, o tektų grįžti į mano ir dviejų pasaulinių karų šimtmetį, į XX amžių. Bet suprantama, tai nereiškia, kad galėčiau atsisakyti bent tiek savęs, kiek esu šiame amžiuje. Privati nuosavybė šia prasme tikrai yra neliečiama. Ir man reikalinga net ir tai, kas vyksta  prie šios \"Kelionės į balių“.

„Daug ilgesio, priminė dienoraštį, bet buvo įdomu skaityti, o gal tiksliau dėl to ir buvo įdomu, na man bent jau“, - atsiliepė skaitytoja, pasivadinusi Humaniste, į pradinę „ Kelionės...“ dalį.. Abi papūgėlės sukluso, matyt, norėdamos išgirsti, kokiais žodžiais atsiliepsiu. Žinoma, ačiū Humanistei. Bet aš ir pats jaučiu, kad sumanytas rašinys turbūt nepaklus vienai kuriai kategorijų. O ir- antai! „ Kūrybingame“ surikiuoti nekurie kūriniai į grupę  „Be kate0gorijos“. Numanau, kad „ Kelionė į balių“ turėtų surinkti nemenką puokštę kategorijų, bet būtų smagiausia, jeigu užtektų laiko ir valios ateiti su parašytu kūriniu į kurią nors spaustuvę. Bet, žinoma, ir ožka ištekėtų, jeigu pinigų turėtų.