Kuomet krūtinėje nešiojausi spindulį,
o parko medžiai
buvo ištikti nakties komos –
privalėjau į jos ausį
pasakyti žodžius,
pačius teisingiausius,
tokius,
kurie pajėgtų tenai išlikti –
tik taip būčiau galėjęs
pasigaminti sau kambarį,
juodais sienų apmušalais,
kad šie sugertų
iš daiktų sklindančią
žodžių drėgmę,
daiktų,
kuriuos man patinka
konstruoti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-08-09 18:58:12
Stipru ir nuoseklu, tik kažko trūksta pačioje pabaigoje. Kažin kodėl neįtikina tie konstruojami daiktai.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-06-11 13:09:11
tekstas poetiškas, bet neritmiškas - ar ne verlibras? todėl nematau, ko čia priekaištauti.
Kuomet krūtinėje nešiojausi spindulį >> pasilieku šią atminty.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-06-09 08:16:52
Jeigu privalėjai...
Yra silpnumo skyryboje ir rezgant tokį nepoetinį tekstą („pasakyti žodžius, / pačius teisingiausius, / tokius, / kurie pajėgtų tenai išlikti – / tik taip būčiau galėjęs / pasigaminti sau kambarį, / juodais sienų apmušalais, / kad šie sugertų“).