Kuomet krūtinėje nešiojausi spindulį,
o parko medžiai
buvo ištikti nakties komos –
privalėjau į jos ausį
pasakyti žodžius,
pačius teisingiausius,
tokius,
kurie pajėgtų tenai išlikti –
tik taip būčiau galėjęs
pasigaminti sau kambarį,
juodais sienų apmušalais,
kad šie sugertų
iš daiktų sklindančią
žodžių drėgmę,
daiktų,
kuriuos man patinka
konstruoti.