„Bet aš žūtbūtinai, iš paskutiniųjų kovoju. Dažnai prisimenu Milos Jovovič Žaną dArk, pro ašarų, siaubo ir regėjimų miglą lūžtančiu balsu komanduojančią milžiniškai vyrų armijai. Armijos aš neturiu. Esu pati sau kariuomenė.“

                  Stiprybė, virstanti voratinklio gijomis ir aprišanti dangų bei žemę neišpainiojamu mazgu, neatrišamu kaspinu. stiprybė, dideliu spaudimu plūstanti į skaitančiojo sielą, aptraukianti mintis ir leidžianti pravirkti.
                  Širdgėla materializuojasi ir ašaromis sklinda į pasaulį. Matau laiške žmogų. Matau karį. Karį be geležinių apkaustų, be kardo, be maskuotės, bet drąsų, tokį, kuriam praėjus pro priešo lauką nuščiūva patrankų garsai. Tokį kovotoją priešai puola tik iš pasalų, tik iš šešėlio. Regiu stiprią moterį, pasirinkusią tylėjimo ir laukimo taktiką. Kai skaitau Jurgos laišką, rodos, kad ji nė nesuvokia savo padėties baisumo, tačiau juk baisu ne vadui, o kariuomenei be vado, suradusio tikėjimą. Tikėjimą pergale, bent dusliu jos aidu.
                 Ir aš tikiu. Tikiu, kad karys su begaline santarve ir ramybe sieloje gali pereiti minų lauką tik lengvai susižeidęs. Juk minų sprogimai pažadina žmogaus budrumą ir akylumą, užgrūdina. Bet svarbiausia ne pasiekti laimės žiburį lyg galutinį tikslą. Kiekvienas, einantis kažkur ir siekiantis kažko, supras, kad galutinis tikslas yra ne horizontas, o tik kitas žingsnis. Ir tik žengus jį atsiranda siekis ir noras, ryžtas ir valia žengti vis tolyn ir tolyn.
                   Kol Jurga kovoja su kūnu, aš, taip pat vardu Jurga, taip pat gimusi lapkričio keturioliktą dieną, kovoju su savo mintimis. Suvokti, kad net didžiausi talentai gyvena ir kenčia taip, kaip kenčiam mes, paprasti žmonės. Bandau suvokti, kodėl mylimiausi ir talentingiausi žmonės sudega greičiau nei plaštakė žvakės liepsnoje.
                   Gyvenimas tuo ir nuostabus, kad yra tik akimirka, ir, akimirkai sudegus, mes žemės dulkėm juosiam pasaulį, juosiam šimtus akimirkų. Amžina tik stiprybė. Kovok , Jurga, su savo knygų herojais, už juos, už dangų ar žemę, už savo siekius ir idealus. Kova dėl tikslo- sielos ramybė ir ateities perspektyvos.