_(.)
Neišaušo rytas,
geltonis per žalumą pjauna,
miega trelės žolėj pasislėpusių paukščių.
Iškritus rasa nesuvilgė sapno ant delno,
toliuose rūkas – peizažo malda –
gal detalė?
Suvirpa mintis,
dreba lūpos nuo prarasto laiko,
žvilgsnis suklusęs parpuola ant žemės delčios.
Pamažu ima švisti, geria spindulius saulės aguonos
ir apgirtusios skleidžias, žvilga krauju.
Tik kavos tirščių molžemy rangosi spalvos,
per naktį nespėjo ant drobės išdžiūt.
Imu vėl teptuką, kaip arklą, kaip dalgį:
ir ariu, ir kertu...
-
Palūkėk!
Medis
2011-06-05 09:22:53
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-06-05 11:40:36
Jaučiu vietomis rimą - tai jau nauja pas Medį. Na, neįprasta. Gerai.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2011-06-05 11:36:15
Tokiu betarpiškai tyru susiliejimu su gamta privalu kuo ilgiau pasidžiaugti.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-06-05 10:03:57
drobė...
Lyrinis subjektas nesąlygiškai lyg paslaptį išduoda šį tą nežinomąjį, kuriam kalbama: "Palūkėk" - skubantis, priekyje esantis (gal užuomina į "nesantis šalia")?