_(.)
Neišaušo rytas,
geltonis per žalumą pjauna,
miega trelės žolėj pasislėpusių paukščių.
Iškritus rasa nesuvilgė sapno ant delno,
toliuose rūkas – peizažo malda –
gal detalė?
Suvirpa mintis,
dreba lūpos nuo prarasto laiko,
žvilgsnis suklusęs parpuola ant žemės delčios.
Pamažu ima švisti, geria spindulius saulės aguonos
ir apgirtusios skleidžias, žvilga krauju.
Tik kavos tirščių molžemy rangosi spalvos,
per naktį nespėjo ant drobės išdžiūt.
Imu vėl teptuką, kaip arklą, kaip dalgį:
ir ariu, ir kertu...
-
Palūkėk!