Skubėjo dienos, kaupės metai,
Vis reikalaudami minčių ir rankų.
Atidėliojau: „Gal vėliau tai...“
Dabar susivokiau - laiko užtenka,
Tik nebėra kam atsakyt, kam klausti -
Išėjo jie. Ar reikia save bausti?
Ties buvusių veidų paminklais
Jaučiuos kaltai, lyg būčiau ką pavogus.
Širdies kalba - man likęs ginklas...
Bet pokalbis - tik liūdnas monologas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2011-06-21 19:58:12
dažnai su savimi pasikalbam...dažniau,nei su kitais...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2011-06-15 21:04:06
Liūdnai, tikroviškai. Būna gi gyvenime, kad skubam ir nepastebim ar gero žodžio nespėjam pasakyti...
Vartotojas (-a): saule
Sukurta: 2011-06-05 12:33:41
Taip, išjaustas, gražiai skambantis. Prasmingas...
Širdies kalba - man likęs ginklas...
Bet pokalbis - tik liūdnas monologas.
Anonimas
Sukurta: 2011-06-05 12:06:29
Išjaustas. Pagarbus.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-06-05 11:39:09
Nuoširdus, gerai rimuotas.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-06-05 10:12:40
tradicinis, paprastas, bet nesumeluotas žvilgsnis į tai, kiek ir kaip nueita su užfiksuotais to įspaudais lyr.sub. sąžinėje ("Ar reikia save bausti?").