Skubėjo dienos, kaupės metai,
Vis reikalaudami minčių ir rankų.
Atidėliojau: „Gal vėliau tai...“
Dabar susivokiau - laiko užtenka,
Tik nebėra kam atsakyt, kam klausti -
Išėjo jie. Ar reikia save bausti?
Ties buvusių veidų paminklais
Jaučiuos kaltai, lyg būčiau ką pavogus.
Širdies kalba - man likęs ginklas...
Bet pokalbis - tik liūdnas monologas.