Vėjas, pasikoręs ant beširdžio stulpo,
plevėsuoja žmonėms,
įbridusiems į pusnis pageltusias.
dangus parudęs,
apaugęs mažyčiais,
iš tolo atrodo, alyviniais taškeliais,
stebi
iš žemės išdygusį tuziną šaltų rankų.
be delnų, tik su riešais
ir dangų siekiančiais piršteliais pabalusiais.
gera man.
žingsniuoju sau taku,
apsnigtu nuorūkomis ir stiklo šukėmis.
aplinkui styro šešiolika laidų,
iš paskos slenka
trys
pasionarai.
bet čia tik tu iliuzija!
manasis prince,
veidu užtemusiu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-06-05 09:55:03
viskas konkretizuota, viskas apibūdinta. vėl patirtis per eilėraštį subėga į vieną išvadą, kurį įrėminama retoriniu ir paprastuoju kreipiniu. tik skyrybą patvarkiau.
stiprus darbas.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-06-04 22:59:33
Ne, čia veikiau S.Dali :) Labai išskitinai.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2011-06-04 15:44:51
...van-gogiškas dangus...patiko...
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2011-06-04 12:53:42
svarbu kad gera
nereikia "žmonėms" , platesnė sąvoka atsiveria be šio žodžio
Vartotojas (-a): hey moon
Sukurta: 2011-06-04 11:47:25
ech žioplumas. tūrėtų būti "..apaugęs mažyčiais"