Vėjas, pasikoręs ant beširdžio stulpo,
plevėsuoja žmonėms,
įbridusiems į pusnis pageltusias.
dangus parudęs,
apaugęs mažyčiais,
iš tolo atrodo, alyviniais taškeliais,
stebi
iš žemės išdygusį tuziną šaltų rankų.
be delnų, tik su riešais
ir dangų siekiančiais piršteliais pabalusiais.

gera man.
žingsniuoju sau taku,
apsnigtu nuorūkomis ir stiklo šukėmis.
aplinkui styro šešiolika laidų,
iš paskos slenka
trys
pasionarai.

bet čia tik tu iliuzija!
manasis prince,
veidu užtemusiu.