O žioge žalias, kaip pavasaris esi.
Aš jau žinau - jie dideli nebūna:
Ateina, pasisveikina, pražysta gėlėmis,
Išplėštą lauką verčia arimu,
Sėja pripildę iki soties,
Ir pažiūrėk - kepurę užsikėlę ant galvos,
Gegulėm nukukuodami išeina.

Man niekuomet nebuvo jų gana,
Kaip ir sulos, atėjusios į beržus.
Žiogeli žalias, gal nebark manęs,
Kad toks godus namo pareina senas -
Tai kas, kad greitai šimtametis,
Tai kas, kad daug pasaulio matęs -
Žmogaus pavasariai nedideli.