Piešiu eilėraštį per visą dangų -
Nuo smilgos smėlyje prie savo kojų,
Ligi žvaigždžių, kurių šviesa lig šiolei neatėjus,
Ir kaip žvakutės vėjuje bažnyčios gęsta –
Tegu nesako- kurčias, aklas ar tiesiog begėdis.
Pasilenkiu prie smilgos – Dievas kalba.
Į saują smėlio pažeriu – ir vėlgi su Dievu.
Ir taip - kur ranką tiesk, kur koją kelk ar akį mesk,
Visur it šaknimis daiktais į erdvę įsitvėręs Jis.

Todėl ir aš, aplenkęs arkikatedrą, einu namo,
Bijodamas ant kelio minti kojos pėdą -
Kai Dievo tik visur ir daug
Ieškoti jo bažnyčioje, man regis, būtų gėda,
Kaip begalybėje ir įvairovėje Būties.