Antra variacija, pagal tą patį motyvą: /Jų... vidurdienį./

Santrauka:
Vakar dienos (mano kūrinyje \"Pirma variacija\"), pradžioje - įžanginėje trumpažanrinėje dalyje, pavadinimu \"Motyvas\", neteisingai pataisėte, moderatore pseudonimu Žiogas; tai yra, reikėjo ne /S/ raidę pridėti, (antro žodžio galūnėje), o dvi raideles, /O/ ir /S/, trečio žodžio galūnėje, nuimti. Štai taip, kaip dabar yra parašyta šiame, \"Antra variacija\", vėl pradžioje tas pats teminis Motyvas.
``
                                                                 - - Motyvas- -

                                                                              *-*-*
                                                 /Jų sąžinė švari, kaip delnų ir tarpupirščių oda,

                                                     visuomeniniame transporte,
                                                     saulėtą liepos vidurdienį./


                                                                                   Ilona L.


                                        - - I I - v a r i a c i j a - -



                                            po juodu skėčiu, lyg įsikabinusi į
                                            kablio formos,
                                            juodą rankeną,

                                            balta, šiek tiek pamėlusi ranka,
                                            su pirštais voro –

                                            tokiais laibais,
                                            tokiais ilgais...
                                            jau lapkritis ir oda žvarbta,

                                             lietus nuo vakar nesiliauja –
                                             dargana, vėjuota,
                                             purškia pilką orą,

                                             sugrįžęs, rodos net ir niekur neišėjęs –
                                             įprastas,
                                             niūrus
                                             ir savas...

                                             žiūriu į lapkričio šedevrą
                                             stovintį, už apsitaškiusio šaltais lašais,
                                             bespalvio stiklo,

                                             kai durys troleibuso
                                             užsidaro,
                                             jis tik trukteli, ir jau
                                             važiuojam –

                                             ant mano kelių,
                                             apsimestinai netyčia, smukteli
                                             kvaila bobulė...

                                            ... galvodamas,
                                            apie sušalusią taip elegantiškai,
                                            jau paliktąją ilgapirštę ranką –
                                                                                      atsistoju,

                                            bobutė,
                                            tarsi jai užleidęs vietą būčiau,
                                            tūpteli
                                            ir širdingiausiai linkčiodama – padėkoja,

                                            dėl Dievo meilės –  aš, ne tam,
                                             kad jai užleisčiau vietą –
                                             tik planuoju,

                                            apleist, šią nykiai drėgną, ir šiltai pridvisusią
                                            senieną – katafalką...

                                            tai, įsitvėręs į turėklus,
                                            išlipimo durų pusėn
                                            nulinguoju...

                                            nueisiu,
                                            į prekybos centrą,
                                            įsigysiu odines, kad nepalikčiau kur nereikia,
                                            atspaudų;

                                            ir lapkritis,
                                            galų
                                            gale – lietus, šalna, ir alkis...

                                            kad nesušalčiau – jeigu ką?..
                                            tik savo rankų...
kvinta

2011-05-30 02:38:42

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2011-05-30 12:09:07

Čia „motuoja“ – ne nuo motyvo, o nuo motto, epigrafo.

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2011-05-30 12:06:24

... o lengviausia skaityti, kaip autorius pats save „motuoja“ :-D

Vartotojas (-a): Žiogas

Sukurta: 2011-05-30 11:54:50

puikuma.

Vartotojas (-a): Rykštė

Sukurta: 2011-05-30 10:33:36

„ sugrįžęs, rodos net ir niekur neišėjęs “


„iš visur sugrįžtu neišėjęs“ - A. Mackus.

O eilėraštis patiko. Pirmoji variacija irgi, bet ši - kažkas tokio. Tai pirmas jūsų tekstas, kuris patraukė.

Gal skaityti lengviau dėl to, kad nėra paklodės paaiškinimų.

Vartotojas (-a): Jazminas

Sukurta: 2011-05-30 08:18:15

Susimąsčiau. Man šis jausmas kvepia vienišumu ir baime likti paliestam ar pastebėtam.