``
                                                                 - - Motyvas- -

                                                                              *-*-*
                                                 /Jų sąžinė švari, kaip delnų ir tarpupirščių oda,

                                                     visuomeniniame transporte,
                                                     saulėtą liepos vidurdienį./

                                                                                   Ilona L.


                                        - - I I - v a r i a c i j a - -



                                            po juodu skėčiu, lyg įsikabinusi į
                                            kablio formos,
                                            juodą rankeną,

                                            balta, šiek tiek pamėlusi ranka,
                                            su pirštais voro –

                                            tokiais laibais,
                                            tokiais ilgais...
                                            jau lapkritis ir oda žvarbta,

                                             lietus nuo vakar nesiliauja –
                                             dargana, vėjuota,
                                             purškia pilką orą,

                                             sugrįžęs, rodos net ir niekur neišėjęs –
                                             įprastas,
                                             niūrus
                                             ir savas...

                                             žiūriu į lapkričio šedevrą
                                             stovintį, už apsitaškiusio šaltais lašais,
                                             bespalvio stiklo,

                                             kai durys troleibuso
                                             užsidaro,
                                             jis tik trukteli, ir jau
                                             važiuojam –

                                             ant mano kelių,
                                             apsimestinai netyčia, smukteli
                                             kvaila bobulė...

                                            ... galvodamas,
                                            apie sušalusią taip elegantiškai,
                                            jau paliktąją ilgapirštę ranką –
                                                                                      atsistoju,

                                            bobutė,
                                            tarsi jai užleidęs vietą būčiau,
                                            tūpteli
                                            ir širdingiausiai linkčiodama – padėkoja,

                                            dėl Dievo meilės –  aš, ne tam,
                                             kad jai užleisčiau vietą –
                                             tik planuoju,

                                            apleist, šią nykiai drėgną, ir šiltai pridvisusią
                                            senieną – katafalką...

                                            tai, įsitvėręs į turėklus,
                                            išlipimo durų pusėn
                                            nulinguoju...

                                            nueisiu,
                                            į prekybos centrą,
                                            įsigysiu odines, kad nepalikčiau kur nereikia,
                                            atspaudų;

                                            ir lapkritis,
                                            galų
                                            gale – lietus, šalna, ir alkis...

                                            kad nesušalčiau – jeigu ką?..
                                            tik savo rankų...