Audžiant liepai žavesį,
Eisiu basa.
Užuosiu pietvakarių vėją,
Atsiklaupsiu
Ir melsiu rytojaus.
Neragausiu aš lietaus
Ir nežiūrėsiu į dangų!
Jau regėjau,
kaip žvaigždės planetas piešia.
Tik Tau užsiūbuojant miškus
ir diktuojant vėjo ritmą
aš atsimerkiu.
Tik Tavo didingas žvilgsnis nusako viską:
Jis kartu ir šildo,
ir liūliuoja...
ramybės lopšinę.
Leisk įžvelgt Tavo aureolę!
Leisk ir vėl pajust ją, Visagali...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-05-30 00:24:37
Tikrai dvelkia paslaptimi. Ir dar tyra...
Anonimas
Sukurta: 2011-05-29 22:22:55
Graudžiai iki sielos gelmių. Puikus.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2011-05-29 21:32:30
...sidabriškai ir paslaptingai...
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-05-29 17:53:46
įdomus šis įsižiūrėjimas į Visagalį per Visatą :)
ženklelius pažiūrėk atidžiau (kur trys, tai trys taškeliai, o tarpelio prieš dvitaškį nereikia)
gražu.