Audžiant liepai žavesį,
Eisiu basa.
Užuosiu pietvakarių vėją,
Atsiklaupsiu
Ir melsiu rytojaus.
Neragausiu aš lietaus
Ir nežiūrėsiu į dangų!
Jau regėjau,
kaip žvaigždės planetas piešia.

Tik Tau užsiūbuojant miškus
ir diktuojant vėjo ritmą
aš atsimerkiu.
Tik Tavo didingas žvilgsnis nusako viską:
Jis kartu ir šildo,
ir liūliuoja...
ramybės lopšinę.

Leisk įžvelgt Tavo aureolę!
Leisk ir vėl pajust ją, Visagali...