Visaip atrodau... Kaip ir  jos,
Į posmą susirinkusios eilutės,
Kartais dėkoja, kad po nemiegą dairaus,  
Bandydamas į laisvę bent mintim ištrūkti –
Nors žino, kad deja, deja
Net sieną pradaužyt kakta lengviau,
Negu išeit iš mikroskopiškai mažyčio geno.

Ir štai diena, kuomet ir čia
Pasaulis begalybėje sukritęs –
Baisu, kad neužspringtumei žvaigžde
Ir mikroskopiškai žmogaus mažytis genas
Nežino, kaip ir kur galėtų pasidėti,
Kad nepranoktų savimi dangaus erdvės
Kur viešpatauja, būdamas visur, jo sutvėrėjas.