Prašau,
paimk mane ant delno,
kai rasi tyliai sėdinčią
tarp tuzino mažų teptukų
ir ieškančią to minkštojo,
kuriuo idilę piešt
galėčiau tau ant lūpų.
Prašau,
uždenk delnais kad nematytų,
kai rinksiu aš rieškučiom lietų
ir pilsiu į akis, kad nieks nerastų...
Per maža aš esu,
kad prieš vėją nepūsčiau
ir Tavim netikėčiau.
Aš ieškosiu tavęs
tarp vėjų sapnų ir jutimų.
Ieškosiu...
Atsišauk man prieš brėkštant,
kad rasa nebraidyčiau
ir didesnė neaugčiau,
nes dideli nemato
mažyčių
Dievo ieškančių
plaštakių.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-08-04 17:18:01
neblogai,
skyrybą redagavau.
Vartotojas (-a): patylom
Sukurta: 2011-07-09 15:13:20
:)
Anonimas
Sukurta: 2011-07-09 01:00:58
maniau prie ko gi prives tekstas, privedė prie mažučių, bet nerimstančių plaštakėlių..
Vartotojas (-a): patylom
Sukurta: 2011-07-09 00:32:56
ačiū!
Vartotojas (-a): lietum
Sukurta: 2011-06-24 15:39:57
Na jau koks gražumas! Forma tobula, tikrai, kaip ir pirmoji strofa, nors dar kai ką išmest reikėtų. Patarsiu eilėse vartoti kuo mažiau įvardžių, nes jie retai reikalingi. Per daug tiesiogiai neišreikšti jausmų, geriau juos pateikti įvykiais. Tie du trieiliai nupigino kūrinį, o šiaip, visumoje, jis man patiko. Gražiai sužaidei, šaunuolė :)
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2011-05-25 14:08:54
Maži ir dideli - neišsprendžiamas socialinių santykių taškas. Jie gali keistis vietomis, bet vistiek išliks :)