Šlapia srove,
žalia spalva
per širdį,
per akis, per lūpas.
Į šauksmą ilgesio
atsiliepė žolė
ir klevo žiedas
iškerojo...
Žaliu lapu
dengi mintis,
pavasario
naktie bemiege,
lietaus lašu
prausi laiptus
į laimę
bokšte užrakintą.
O kai nušvis
balta diena
ir saulės bus pilni
sužvarbę sodai,
atrodys man,
kad šiluma esi,
kad pievos tankmėje
esi gelsva paguoda,
kad viskas man esi –
atrodys...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-05-23 14:10:23
Tarp drėgmės (išorė) ir šilumos (vidinės), bet – ne šiltnamio sąlygose.
Vartotojas (-a): Pilvotukas
Sukurta: 2011-05-22 23:25:23
Kai šėlsta smėlio audros dykumoj,
Sausa, karšta srovė kai smiltis neša.
Dar būna lavos srovės, kai žemė
Ašarom ugnies gana įtaigiai šneka.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-05-22 20:15:07
Kliūna vietomis ritmas bei beveik standartinių junginių vartojimas.
paslaptingas, užburiantis kalbėjimas. :)
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2011-05-22 19:28:50
Puikiai
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-05-22 19:21:06
:) gražūs labai paguodžiantys ir sušildantys žodžiai...ir jausmas šildantis