Šlapia srove,
žalia spalva
per širdį,
per akis, per lūpas.
Į šauksmą ilgesio
atsiliepė žolė
ir klevo žiedas
iškerojo...
Žaliu lapu
dengi mintis,
pavasario
naktie bemiege,
lietaus lašu
prausi laiptus
į laimę
bokšte užrakintą.
O kai nušvis
balta diena
ir saulės bus pilni
sužvarbę sodai,
atrodys man,
kad šiluma esi,
kad pievos tankmėje
esi gelsva paguoda,
kad viskas man esi –
atrodys...