Trijulės sutarimas

   Todėl sakau: „Nenoriu būti abstinentu, nes mano sąmonė sveika. Nenoriu gerti  antidepresantų. Kam man to reikia? Michailas Žvaneckis yra puikiai pasakęs: „Kas aš toks, kad negerčiau? “
                                                                              (Iš pašnekesio su Vytautu Šapranausku)  

  Jotas neskubėjo, nors pagal geno paliepimą kitaip elgtis net negalėjęs, tačiau atrodė, jog kartais delsia specialiai, kad šį savo charakterio bruožą paryškintų publikos akims. Galiausiai atsitikdavo kaip patarlėje - tiesiai arčiau, aplink greičiau. Nepritarė A ir B sprendimui slaptus susirinkimus rengti taip arti, kad šunelis Kandžius net neišeidamas iš namų, suuostų tokios įstaigos pogrindyje atsiradimą. Jotui neatrodė, kad reikalingas slaptumas, parengiant antrą poezijos knygelę. Priešingai, buvo linkęs paatvirauti, šitaip skatinti ir kitus bendradarbiauti, pasak jo“ neypatingai svarbiam reikalui“ arba bet surinkti argumentus, kurie atidėtų šiuos reikalus iki „kada nors“. Tačiau pati slaptų susirinkimų idėja Jotui irgi atrodžiusi reikalinga. Jo suvokimu raidžių trijulė šiame bute Naujininkuose, kaip, beje, ir sodo namelyje Balsiuose, labiausiai atviras padalinys. Žvilgt mintimis į varną Golių – skraido daug ir toli, bet be didesnių pasipasakojimų, žvilgt į Vidinį ir dziedulį - kartais oi, kaip toli vienas nuo kito nutolę, o stebėtis reikia, kad susikalba be telefono, net vienas kitam poezijos kūrinius persako ar padeklamuoja. Taip, neslepia, kad  jų smegenyse kažkas atsivėpė, bet kas būtent - patys nežino, ir tokį sugebėjimą vadina įvairiai - pastaruoju laiku transindukcija. Žvilgt į Šventąją... Matyt, tik ji viena težino ar net nežino, kiek jos galioje ko sukaupta. Žvilgt į Kandžių -  visų sargas, bet geriausiai jaučiasi šalia Šventosios. Tik Leokadija it  bitulė dūzgia, tūpia nuo žiedo ant žiedo ir prie surinkto medau kviečia visus. Tiesa, kai susipyksta su dzieduliu, draugės publikai tenka apsieit be medaus, tačiau ir tuomet nesislapsto - rašo „slaptus“ laiškelius ir padeda saugoti taip, kad kiekvienas gelėtų perskaityti.
  „O ką, jeigu ir juos sudėjus į būsimą knygą, -mąsto Jotas, bet visos mintys irgi kol kas sugludę savyje. Aršiausiai sąmonę krebždena aiškėjantis supratimas, kad gražiausias, geriausias abėcėlių  laikas praeina, įsiprasminant žmogaus nebiologiniui pakaitalui..
  - Jotai, ar vėl užmigai? - neiškentė raidė B. Būna, kad laikas brangiau negu auksas. Taupykim, broli.
  - Taip. Būna kaip sakai, kad laikas brangiau negu auksas. Šia prasme jį jau seniai taupau. Ir dabar  noriu pirmiausia pasiūlyti kitą susirinkimą surengti bet kur, tik ne savųjų panosėje. Ši patalpa gal tebūna, kai kaip sodo namelyje „ pastogės departamentas“. Gerai, kad žmonės ateina, pasikalba, kad durys nebūna uždarytos. Kitą kartą į šią slaptavietę slaptais reikalais tikrai neateisiu.
   - Nemanyk, kad  šito nesuprantame. Betgi reikėjo nuo ko pradėti. Tad būk mielas ir negadink nuotaikos, o gera pradžia -  pusė darbo.
   Jotas jau buvo spėjęs peržiūrėti sugrąžintą eilėraščių siuntą, pasilikusią ruošiant spaudai „Eilėraščio sėją“. Suvokė, kad ši dziedulio poezija nubiro teisėtai, sąžiningai, kad jos literatūrinė vertė nedidelė ir šit dabar gelsta greičiau negu įprasta. Į galvą įpuolė suvokimas, kad, ko gero, menkaverčius eilėraščius pelėsiai apvelia greičiau negu bet kokius kitus raštus. Ir vis dėlto, suradęs „Pušelę“, atsargiai padėjo ant  delno, lygino popieriaus lapą ir jautė, kad po širdį vaikšto maudulys. Jau ir dziedulio suspėjęs paklausti, kodėl „Eilėraščio sėja“ palikta be „Pušelės“?  Anas suglumo, bet ne taip, kad bandytų parodyti į priežastį.
   - Ir be jos, be „Pušelės“, Jotai, knygutėje miško  daug, - pasakė.
   - Betgi ne kartą kalbėjai, dzieduli, kad šiliniui, šilų žmogui miško niekuomet nebūna per daug ir net daug.
   - Tai šiliniui, Jotai. Ne kiekvienas žmogus toks, net jeigu jis lietuvis.
   - Betgi nepaslaptins, kad „Pušelė“ turi įdomią praeitį, - neatlyžo klausinėti . - Tikriausiai net nepamanei, kad ją galėtų ištremti į makulatūrą.
   Jotas matė, kaip  virptelėjo sučiauptos dziedulio lūpos, sublizgo šlapumu akys. Kažką neaiškiai sumykęs ir mostelėjęs ranka, nuėjo palikdamas Jotą tik todėl, kad lengviau nueiti negu kalbti apie keturių posmelių  Rūdninkų apylinkėje jo surastą ir apdainuotą pušelę.

Išlaki kaip manoji mergelė
Rūdninkų laukuose ant kalvos
Stovi vėjais šukuota pušelė,
Įsistiebus dangun Lietuvos.

Per padangę it drobę iškėlę
Kuršių mariose Nidos laivai,
Plaukia tyliai balti debesėliai
Ir viršūnę paglosto sparnais.

- Ei, pušele, saulutėj prisnūdus,
Pasakyk, ko viena? – klausiau jos,
Kai tąkart keliavau į Jašiūnus,
Pažiūrėti ir ten Lietuvos.

Ir pušelė lieknoji atsakė:
– Kol pasauly yra Lietuva,
Joks žvėris ir joks paukštis nematė,
Kad kada nors čia būčiau viena.
                  („Pušelė“ 2007-11-06).
      
Jotas atsiminė eilėraščio tekstą ir skaityti jo nereikėjo, bet dabar jam panūdo surasti daugiau jam giminingos, šilais prasmilkusios mūzos. Tai neatrodė paprasta, nebent galėjęs padėti atsitiktinumas. Bet jį sudraudė raidė B.
   - Ko, broli, nerši? Ko ieškai? – neiškentė ji, - kalbėk gi, kaip sumanęs prikelti marinamus eilėraščius.
   - „Pušelės“ ieškau.
   - Suradai. Nekalbėk niekų. Ji jau tavo rankose.
   - Va kaip! - ramiai atsiliepė Jotas ir atgal paleido iš aplankalo pakeltus kelis popieriaus lapus. - Bet tai nieko nekeičia. Manau, kad antrą dziedulio knygelę prasminga atversti „Pušele“.
   - Oi, ne! Oi, ne! - pasipriešino raidė A. - Nežinau, koks dar eilėraštis pretenduos atversti kitą dziedulio knygelę, bet kol kas priekyje „Ateik, Pelėda“.  
   - Atrodo, kad bent  mintyse jau viską sudėliojusi, kas kaip. Esą, visą šitą šiukšlyną sudėsime į knygą būtent va tokia tvarka. Ar labai svarbu, koks eilėraštis atvers tokią knyga?                                      
   - Aš, Jotai, priklausau moterų giminei. Ir priekabiauti prie kiekvieno žodžio, sutik, tikram vyrui nepadoru. Kitą vertus, kalbėjau apie šiukšlynėlį. Poezijos klausą turinčiam asabai tai ne tas pats.
   - Puiku, kad abu tokie protingi, - įsiterpė B - Kad ir dvasiška asaba, tačiau, pasak Žemaitės, ne be grieko. Tačiau kodėl judu nepagiriate mano apartamentų? Štai kaip atrodo šiukšlynas, kuomet nepatingi prie jo prikišti rankų.
   - Manau, kad ir proto nemažai prikišta! Kelio be jo į buvusį šiukšlyną tikrai nebūtume suradusi.
   - Ačiū, Jotai. Tai net ne komplimentas. Bet šie apartamentai tik mūsų žinioje. Tik. Bent kol kas. Ir taip? - akimis parodydama ir rankraščius, - Lyg ir sutariame, kad šį  šiukšlyną ar šiukšlynėlį reikalingą pertvarkyti į knygą. Tyliai. Nesireklamuojant.