Kuomet gyvenimas nenori
Tai neatrodo, kad išeit sunku,
Tačiau esu juk savanoris,
Tad net pasiramstydamas lazda,
Išeit suspėsiu visada.
Keliu dienas kaip rytas aukštą saulę,
Manydamas, kad bent svajonėse
Palis Lietukas ir žaliuos žolė,
Bet atkakli ir apdairi senatvė
Savęs net ir už auksą neparduoda -
Įsikabinusi į lazdą ir į delnus,
Į širdį, kojas, į mintis
Vis teškinasi sopuliais kaip verdanti buza
Ir džiūgauja, kad esame ištikimi.